Apie tai, kodėl sodininkus taip erzina invaziniai šliužai bei kokių priemonių reikėtų imtis siekiant jais atsikratyti, sutiko papasakoti Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė Grita Skujienė.
„Pagal mitybos pobūdį, jie įvairiaėdžiai – ėda augalus, grybus, nuokritas, išmatas, įvairias organines atliekas, gali būti nekrofagai ir kanibalai – suėda žuvusius „draugus“, tačiau jų pagrindinis maistas yra augalai.
Tad visa tai, ką žmonės sodina, gali tapti jų mitybos objektu, lygiai taip pat kaip ir įvairūs augalai, kurie yra laukiniai, bet gali būti saugomi“, – aiškino G. Skujienė.
Invaziniai šliužai Lietuvoje
Paprašius mokslininkės išsamiau papasakoti, kaip į Lietuvą atkeliavo šie šliužai, kodėl jie žaibiškai plinta ir kaip mes jų parsivežame į savo sodus, ši sutiko pasidalinti įžvalgomis.
„Invazinė rūšis yra ta, kurią žmogus atsiveža iš svetur. Dažniausiai jos atsivežamos su šakniniais augalais, vazonėliais. Parsivežus kad ir vieną šliužą, jeigu jis nepastebimas, gali padėti kiaušinėlių. Jų padedama maždaug apie 400, o kitais metais įprastai jau galima kieme pamatyti vieną kitą šliužą.
Jeigu jie tinkamai nesutvarkomi, į juos nesureaguojama, šliužai pakankamai adaptyvūs ir tada jau kokiais trečiais-ketvirtais metais žmonės skundžiasi, kad yra problema“, – aiškino specialistė.
Pasiteiravus G. Skujienės, kodėl šliužams taip puikai tinka gyvenimas Lietuvoje, ši aiškino, kad čia yra visos reikalingos sąlygos jų mitybai ir plitimui.
„Šių šliužų pavadinimas yra „ispaniniai šliužai“. Jie gyvena Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, yra prisitaikę prie karštų regiono sąlygų ir gali būti nepastebimi ilgą laiką, kol karšta, nes tuomet jie slapstosi ir aktyvūs tik naktimis.
O pas mus yra kaip tik kitokios sąlygos, pakankamai drėgna ir daug žalumynų, tad jie čia gali gyventi dieną ir naktį ir labai intensyviai daugintis, kai palyja“, – aiškino ji.
Invazinių šliužų naikinimo būdai
Pasiteiravus mokslininkės, ką ji patartų tiems, kurie siekia atsikratyti šliužais savo kieme, ji tikino, kad, deja, vieno efektyvaus būdo nėra.
Vis tik G. Skujienė pateikė kelias alternatyvas, galinčias padėti su kenkėjais vargstantiems sodininkams:
„Deja, nėra vieno veiksmingo būdo, galinčio padėti iškart. Na, užbėrus pakankamą kiekį druskos ar rūgšties, jie žūva gana greitai. Alternatyva galėtų būti purškalas, kurį reikia užpurkšti tuomet, kai per daug darbo yra rinkti.
Tokius veiksmingus tirpalus neseniai išbandėm laboratorijoje, jų dar nėra prekyboje, bet, tikėtina, labai greitai bus, nes poreikis yra didžiulis, todėl verta nuolat domėtis, kas naujo rinkoje ir išbandyti.
Sodininkams šiuo metu siūlomi įvairūs moliuskocidai ir manoma, kad jų pabarsčius iš karto problema išsispręs, bet tyrimai laboratorijoje parodė, kad jie labai selektyviai veikia skirtingo amžiaus šliužus ir poveikis būna skirtingas, o dar tiems šliužams reikia ant jų „užšliaužti“, t. y. surasti ir paėsti, kad suveiktų.
Ekologiniams ūkiams (turbūt jiems galime priskirti ir sodininkus) rekomenduojami moliuskocidai su geležies fosfatu, jie žymiai sumažina šliužų ėdrumą, tačiau nebūtinai šliužus nužudo, todėl papildomai tenka tai daryti patiems – rinkti įvairiais būdais ir naikinti uždarose talpose, o paskui žuvusius pašalinti prie buitinių atliekų.
O rinkti tenka ilgai, atkakliai ir sistemiškai: gaudyklėmis, pasitelkiant antis, anūkus, vaikus ir kaimynus, ar tiesiog „medžioti“ kelis kartus apeinant teritoriją ir apžiūrint vietas, kurias labiausiai mėgsta šliužai, bei juos surenkant į uždaras talpas.“
Ji taip pat išryškino dar kelis veiksmingus būdus, kurie gali padėti atsikratyti šliužų iš savo sodo.
„Galima šliužus atiduoti paukščiams, tai yra ekologinis būdas. Tuomet specialiai yra laikomos kitais lesalais ryte nelesinamos antys ar vištos, kurios išleistos uoliai išlesta šliužus.
Yra ir kitas būdas, kad nereiktų vaikščioti po sodą – tai statyti gaudykles. Jų yra įvairių – į tas gaudykles gali būti dedamas masalas, tarkime, sukežęs moliūgas, į kur jie susirenka puotauti ir tada lengva juos surinkti“, – pranešė ji.
Pasiteiravus apie dar kelis populiarius šliužų naikinimo metodus – druska, kalkėmis, kavos tirščiais – specialistė atskleidė, kurie iš jų gali būti veiksmingi, o kurie ne.
„Kavos tirščiai, kaip ir smėlis, nėra labai veiksminga priemonė. Per sausus šliužai neis, nebent per sudrėkusius.
O štai druska ar kalkės toje vietoje išnaikina šliužus, bet reikia pasižiūrėti, ar tikrai nuo tos dozės, kurią žmogus užbėrė, šliužas žuvo.
Tai galima išsiaiškinti maždaug už valandos, nes per ją šliužas nuputoja ir gali būti, kad jeigu dozė buvo per maža, tai šliužas iššliaužia iš gleivių gumulo ir keliauja į drėgną vietą atgauti „sveikatos“. Vis tik druskos, rūgštys tinka, jeigu tai priimtina jūsų sode ir nebijote turėti druskožemį“, – paaiškino ji.
Dažna invazinių šliužų „veisimo“ klaida
G. Skujienė taip pat pasidalijo viena klaida, kurią neretai padaro sodininkai ir kuri nulemia kenkėjų išplitimą ne tik savo kieme, bet ir kaimyninėse valdose.
Pasak jos, tai – komposto apleidimas, nes šis šliužams labai patinka ir jie dažnai mėgsta įsikurti būtent šioje vietoje.
„Didelis masalas ir veisyklos – kompostas ir nupjautos žolės krūvos. Įsivaizduokite, žmonės mano, kad taip atsikratys šliužais ir iškrato nupjautą žolę, tarkime, už tvoros, prie vandens telkinuko ar į „miškelį“.
Tada galima pakenkti ir sau, ir kaimynams, ir aplinkai, kai neprižiūrima komposto dėžė ir atliekos tampa šliužų veisykla ir pakanka metų – jie tūkstančiais pradeda sklisti į šonus“, – sakė ji.
Mokslininkė pasidalijo, kad pati yra susidūrusi su panašia patirtimi, kur iš arti jai teko susidurti su netinkamo komposto laikymo pasekmėmis.
„Iškvietė surasti šliužų plitimo priežastis Kačerginėje ir Kulautuvoje. Tose teritorijose aplinka tiesiog sužavėjo – kurortas, supamas pušynų, viskas iššienauta, namai puikūs, prižiūrimi, gėlynai ir dekoratyviniai augalai, žmonės nuostabūs. Tačiau žmonės išplatino šliužus padarę dvi klaidas.
Pirma, kad dekoravo aplinką „nevietiniais augalais“ ir „pražiūrėjo“ pirmuosius šliužus jų nesunaikinę, o antra klaida – kompostai šlaituose link Nemuno. Teritorija atrodo nuostabi, bet visur yra šlaitai, o už to šlaitelio matai, kad ištisi kompostynai palikti ir ten masiškai veisiasi šliužai.
Buvo liūdna ir grožis dingo: pavaikščiokit Nemuno šlaitais ir pamatysite, kokie žmonės nevalos... Ir blogiausia, kad ne, tai ne senbuviai, o dažniausiai – sodų bendrijų šliužų veisėjai“, – patirtimi dalijosi ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
