Visai neseniai meno lauko veikėjas patyrė mamos netektį, kuri ne tik sukrėtė pašnekovą, tačiau taip pat privertė pakeisti požiūrį į mirtį. Jis pasidalijo savo išgyventais jausmais ir paskutiniais mamai skirtais žodžiais.
Praėjo daugiau nei mėnuo po netekties. Kaip jautiesi?
Nežinau. Sunku atsakyti. Tą mėnesį visi klausinėjo, kaip jaučiuosi. Į jį nėra atsakymo. Geriausiai apibūdintų žodis – visaip. Savijauta kito kaip bangos.
Galbūt galėtum papasakoti, kaip sužinojai apie mamos mirtį?
Man brolis pranešė, nes jam pirmam paskambino. Tuo metu buvau namuose. Labai išmušė iš vėžių, buvau šoke. Atsimenu, kad tuo metu nepriėmiau to fakto. Pamenu, kad išbėgau į mišką. Man atrodo, kad žmonės, kurie yra praradę artimąjį, supranta tą jausmą.
Išgirdus apie netektį, labai daug visko vyko: reikėjo rūpintis kūno pargabenimu, laidotuvėmis, o paskui pasilikti su savo skausmu vienumoje. Kas tarp visų tave užklupusių reikalų buvo sunkiausia?
Viskas buvo sunku. Bet sunkiausia buvo tai, kad norėjosi nieko nedaryti, būti su savimi, o ne tvarkyti reikalus. Manau, kad tai ir buvo sunkiausia, priversti save surasti jėgų.
Tuo metu kartu su broliu keliavome parsivežti palaikų. Nors su juo nesame labai artimi, bet lengviau buvo iš tos pusės, kad dviese lengviau tvarkyti visus reikalus. Vienam būtų buvę dvigubai darbo.
Nemažai dalijaisi socialiniame tinkle „Instagram“ akimirkomis iš atsisveikinimo. Tai nėra įprasta praktika viešojoje erdvėje. Kodėl pasirinkai dalytis šiais momentais?
Man kyla didesnis klausimas, o kodėl reikia nuspręsti nesidalinti. Man atrodo, kad reikia dalintis tiek gerais, tiek blogais momentais. Tai palengvina naštą. Gal savanaudiškai skamba, bet tuomet tu numeti dalį skausmo kitiems. Manau, kad dalintis skausmu su visais yra normalu. Tikriausiai, jeigu skausmą būčiau laikęs savyje, būtų buvę dar sunkiau.
Nors nesakyčiau, kad tai akimirkos, kuriomis pasidalinau, buvo negražios. Mirtis savaime nėra nei geras, nei blogas dalykas. Tai yra gyvenimo etapas. Netgi labiau pavadinčiau mirtį gražiu momentu. Su sekėjais dalijausi gyvenimo akimirkomis, laidotuvių akimirkomis. Ten viskas yra gražu.
Ką tau reiškė mama?
Mano ir mamos santykis buvo kitoks nei dažniausiai sutinkami tėvų ir vaikų santykiai. Mama man nebuvo stiprus autoritetas, mes bendravome kaip draugai, kaip panašaus amžiaus žmonės.
Visada norėjau turėti kitokį santykį su mama, bet galbūt esu per daug prisižiūrėjęs kitų žmonių bendravimo su savo mamomis. Dabar suprantu, kad, iš tiesų, mano kitoks santykis su mama buvo geriau.
Iš vaikystės prisimenu, kad mama buvo man kaip žmogus, kuriuo norisi sekti, kuris tau autoritetas, saugumas, žinomybė. Iš bet kokio jos kūno judesio, atrodydavo, kad suprasdavau apie ją viską. Lyg ji būtų dalis manęs.
Galbūt galėtum papasakoti apie savo mamą? Kokia ji buvo?
Mano mama buvo kitoks žmogus. Ji skyrėsi ne tik nuo kitų mamų, bet ir apskritai nuo žmonių. Jos daugelis nesuprato, tuo tarpu ir aš. Man atrodo, kad ji pati iki galo gyvenime savęs nesuprato. Man sunku apibūdinti savo mamą, nes ji buvo tarsi paslaptis, mistika.
Pas ją gyvenime buvo labai daug nežinomųjų, kurių nežinojome ne tik mes, vaikai, bet ir jos draugai, jos mama. Atrodo, kad ji kažkur gyveno antrą gyvenimą. Daug ko nesakydavo. Tai erzindavo, bet tuo pat metu ir žavėjo, kad nors kiti nervindavosi, tačiau ji mokėjo išlaikyti ramų veidą. Lyg ji žinotų kažką daugiau, nei mes.
Atrodo, kad mama turėjo kitokią išmintį, nei šiaip eilinis Lietuvoje gyvenantis žmogus. Galbūt dėl to ji pasirinko gyvenimą užsienyje, nes Lietuvą matė per mažą arba kaip tik per didelę savo lietuviškumu, paprastumu ir bukumu.
Manau, kad ji yra pergyvenusi savo laiką. Aš ją mačiau kaip menininkę, kuri pati to nesuprato. O galbūt kažkas praeityje ją buvo labai įskaudinęs, kas privertė nužudyti savo svajones. Žinau, kad kažkada ji svarstė būti dekoratore.
Visgi, nors mama nekūrė paveikslų, nerašė knygų, tačiau aš, kaip meno pasaulio dalis, įžvelgiau polinkį į kūrybą. Mačiau, kad ji turi tai, ko reikia, mėginau skatinti pradėti užsiimti menine veikla, tačiau mamai pritrūko ambicijos. Dėl to manau, kad ji gimė ne tuo laiku.
Galvoju, kad Lietuvos aplinka sužlugdė jos kūrybišką potencialą. Šeimoje ji buvo viena dukra ir neturėjo jokio pavyzdžio, tuo metu buvo visai kitoks gyvenimas. Man gaila, kad ji niekada nepradėjo kurti ir neįgyvendino svajonės.
Koks tavo gražiausias prisiminimas su mama?
Prieš metus buvome susitikę Anglijoje. Važiavome pasivaikščioti į labai fainą miestą. Ji mažai keliaudavo, tad kai atvykau, pasiūliau jai nuvykti ten, kur nėra buvusi. Mes traukiniu pasiekėme kelionės tikslą. Pamenu, kad radome „Žiedų valdovo“ filmą primenančią vietą, kurioje stūksojo dideli akmenys, leidosi saulė.
Tai buvo neapsakoma akimirka. Mes kartu kažką atradome. Ta vieta buvo viena iš gražiausių mano kada nors pasaulyje matytų vietų. Buvo tinkama akimirka atsidurti ten. Dangus buvo violetinės spalvos. Atrodė, kad patekome į filmą.
O iš vaikystės pamenu, kad su broliu visuomet leisdavome vasaras kaime. Mama dirbdavo, tad ji atvykdavo savaitgaliais arba po darbo pas mus. Atsimenu, kad labai laukdavome mamos. Būdami kaimo troboje jausdavome, kaip ji atvažiuodavo į kiemą. Netgi jos kvapą prisimenu. Ji atveždavo mums šventę.
Ką pasakytum mamai, jeigu turėtum galimybę paskutinį kartą su ja pasikalbėti?
Aš pasakyčiau, kad didžiuojuosi ja. Ji išdrįso kažką pakeisti gyvenime ir išdrįso gyventi. Žinoma, pasakyčiau, kad ją myliu, nes to trūko mūsų santykiuose. Labiausiai norėčiau mamos paklausti esminių klausimų: kaip ji jautėsi, kai pradėjo mūsų su broliu lauktis, kaip priėjo prie to, kaip jautėsi, kai mus augino, ką mes jai davėme su broliu, kokia buvo jos svajonė, kodėl ji nėjo link savo svajonės.
Tokių klausimų, kurie ne visada ateina į galvą, kai šnekiesi su tėvais. Mes tėvų nenorime klausti tokių klausimų. O dabar, kai jos nėra, atrodo, kad tai turėjo būti pirmosios temos, kuriomis reikėjo pasikalbėti.
Artimojo netektis – vienas didžiausių streso faktorių
Apie netekties skausmą ir pagalbą artimiesiems sutiko pasidalyti psichologas Gediminas Navaitis.
Pokalbio metu G. Navaitis atkreipė dėmesį į tai, kad artimojo netektis yra milžiniškas stresas žmogui. Psichologijoje stresas matuojamas balais. Per metus surinkti streso balai sudedami ir tuomet galima matyti, ar stresas viršija normos ribas, ar ne. Šis matavimas nėra labai tikslus, nes kiekvienas žmogus individualus: vieni labiau atsparūs stresui, kiti mažiau.
Artimojo netekties skausmas prilyginamas 130 streso balų, tačiau šis vertinimas gali sumažėti arba padidėti priklausomai nuo to, ar mirčiai buvo ruošiamasi, ar ji buvo netikėta.
Tuo tarpu skyrybų stresas atitinka 75 streso balus. Taip pat egzistuoja smulkesni stresą keliantys įvykiai. Pavyzdžiui, paskolos ėmimas atitinka 30 streso balų, o darbo keitimas – 25 streso balus.
Psichologas pasakoja, kad jeigu žmogus per metus surenka 150 streso balų, tuomet vienas iš trijų žmonių gali susirgti psichosomatine liga. Tuo tarpu jeigu stresas pasiekia 300 balų, tuomet psichosomatine liga suserga trys iš trijų žmonių.
„Streso balai sumuojami, tai netektis gali prisidėti prie jau turimų streso balų. Tada bendras stresas gali tiesiogiai paveikti žmogaus sveikatą“, – pasakoja G. Navaitis.
Apytikris gedėjimo laikas – metai
Psichologas dalijasi, kad apytikriai artimo žmogaus yra gedima metus laiko. Jeigu gedėjimas tęsiasi ilgiau, tuomet rekomenduojama pasitelkti psichologinę pagalbą susitaikant su netektimi. Vos sužinojus apie netektį gedintysis susiduria su neigimo periodu, kuris trunka ganėtinai trumpai.
„Galbūt skaitytojai yra matę, kuomet kino filmuose herojui pranešama apie artimo žmogaus išėjimą, tai labai dažnai veikėjas perklausia, ar tai tikrai įvyko, – aiškina psichologas. – Šiaip pagalvojus, šis klausimas yra beprasmiškas, tačiau iš psichologinės pusės jis suprantamas“.
Tuo metu bandoma paneigti mirties faktą. Vėliau pereinama prie derybų etapo. Imama svarstyti, kad galbūt dar įmanoma kažką padaryti tam, kad būtų pakeistas mirties faktas. Visgi, galutinė yra priėmimo stadija. Tuo metu žmogus susitaiko ir priima netekties faktą.
Svarbu padėti gedinčiam žmogui
Gedinčiam žmogui taip pat galima padėti. Psichologas pabrėžia, kad svarbiausia yra nespręsti už artimąjį, kaip jam gedėti ir pripažinti sau, ką mums reiškia netektis.
Visų pirma, G. Navaitis pabrėžia, kad niekas iš šalies už gedintį žmogų nenutars, kaip reikia gedėti. „Kiekvienas iš mūsų kai kuriuos dalykus turi išgyventi patys“, – teigė ekspertas.
Kiekvienas gedintysis savitai pasirenka tai, kas geriausiai atitinka jo jausmus. Taip pat svarbu įvardyti sau, kokius jausmus jaučiame dėl artimojo netekties.
„Galbūt žmogaus mirtis mums buvo visiškai jausmų nekeliantis įvykis, – atvirauja psichologas. – Tuomet galima padėti intensyvias emocijas išgyvenančiam artimajam tvarkytis kasdieninius reikalus“. Tokiu būdu artimųjų pagalba tampa prasminga ir naudinga gedinčiajam.
Autorius: Liepa Svirskaitė
