Socialinių mokslų daktaras, psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis teigia, kad į tam tikrus reiškinius, šiuo atveju – savižudybę – reikia pažvelgti plačiau, kad galėtume susidaryti aiškesnį vaizdą.
„Nors psichologinė pagalba žmonėms Lietuvoje gerėja, yra pokyčių, tačiau negalima nutylėti fakto, kad, visgi, Lietuva vis dar yra savižudybių skaičiumi pirmaujanti šalis. Ir tokiu „pirmavimu“ nėra dėl ko džiaugtis“, – sako G. Navaitis.
Nėra, kas įsiklausytų
Pasak pašnekovo, niekada nebus vienos priežasties, kuri paaiškins, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Psichoterapeutas ragina savęs pirmiausiai paklausti – kuo išsiskiriame iš aplinkinių ir tolimesnių šalių bei kas gali paaiškinti, kodėl šalyje yra toks didelis savižudybių skaičius?
Prieš pateikdamas atsakymą, psichoterapeutas teigia, kad reikėtų atidžiai pažvelgti į praeitį ir tai, kad dažnu atveju neturime žmonių, kurie aiškiai galėtų skelbti žinią, kad savižudybė nėra išeitis. O jei ir turime, žmonės nesuteikia tam pakankamos svarbos.
„Praeitis yra atrama dabartinei situacijai. Turime dar vieną klausimą, kuris yra ir labai lengvas, ir labai sunkus: kas šiuo metu yra dorovinių vertybių saugotojas, kuris šiandieną konkrečiai galėtų pasakyti, kad taip nesielkite, taip elgtis nedora? Labai sunkiai surastume žmogų ar žmones, kurie galėtų taip pasakyti.
Kiekvienas iš mūsų galime pasirodyti televizijos ekrane ir pasakyti: nesižudykite, jūs reikalingi šeimai, artimiesiems, tautai. Pasakyti šiuos žodžius gali daug kas, nereiškia, kad tai nesakoma, tačiau nėra, kas klausosi. Tai reiškia, kad mes ignoruojame dorovinį autoritetą“, – aiškina G. Navaitis.
Depresiją, nusivylimą, susiskaldymą visuomenėje ir atsiribojimą vienas nuo kito neretai kelia nuolat girdima purvina kritika. Akivaizdus kelias, kaip to išvengti, anot eksperto, būtų pasakyti ką nors gero vienas kitam, tačiau vietoj gražaus žodžio renkamasi pašiepti, įžeisti.
„Deja, šis akivaizdus kelias kol kas yra per sunkus. Net jeigu toks dalykas, kaip kalėdinė eglutė, virsta pretekstu pasityčioti, tai nerodo mūsų didelio estetinio išprusimo, tai rodo menką mūsų psichologinį išprusimą“, – pastebi psichologas.
Ką reikėtų keisti?
Tam, kad vienas kitam galėtume pasakyti ką nors gražaus, nereikia būti specialistu. Užtenka tai padaryti esant bet kokiai progai: važiuojant liftu pasisveikinti su jame esančiu žmogumi, lipant laiptais nusišypsoti kaimynui, palaikyti duris kitam žmogui, parduotuvėje kasininkei pasakyti „ačiū“.
„Tie maži žingsneliai, keičiant bendravimo stilių, galbūt nežymiai, bet po truputį prisidės prie visuomenės psichologinių problemų įveikimo. O ir galiausiai mes nebebūsime pirmaujanti pagal savižudybių skaičių šalis“, – priduria pašnekovas.
Lygiai taip pat, kaip nereikia pasirengimo būti geresniu kitiems, taip nebūtina ir manyti, kad tik specialistai gali įvertinti ir pastebėti kito asmens vienišumą, jo problemas.
Pasak G. Navaičio, prastą žmogaus psichinę būklę galima įtarti tuomet, kai šis jaučiasi vienišas, neturintis su kuo bendrauti, net jei yra kitų žmonių apsuptyje.
Taip pat asmuo gali užsiminti ir išsakyti tokias mintis, pavyzdžiui, kad šis yra niekam nereikalingas, kad niekas neverks per jo laidotuves ar kad į jas niekas neatvyks.
„Kiekvienas iš mūsų tokių požymių galėtų pastebėti ir daugiau: žmogus atsisveikina, sutvarko kažkokius savo darbus, reikalus, tarsi nebesiruoštų jų daugiau daryti.
Būtų didelė klaida ieškoti vieno kokio nors požymio ir iš jo spręsti, kas vyksta žmogaus galvoje. Žmogus yra prieštaringas, įvairus.
Jeigu artimiesiems būsime atidesni, patys pastebėsime tarpusavyje persipinančius nusivylimo, neadekvatumo ir atsiribojimo ženklus, suprasime, kad už jų gali slypėti ir ketinimas nusižudyti“, – paaiškina ekspertas.
Be to, neretai susidūrus su artimojo ar pažįstamo savižudybe, bandoma ieškoti pateisinimų, kad to numatyti nebuvo įmanoma, nes žmogus buvo linksmas, niekuo nesiskundė, neturėjo jokių problemų. Visgi, į tokius pateisinimus G. Navaitis žvelgia kitaip:
„Tai yra tam tikra psichologinė savigyna ir pasiteisinimas. Dažnai sakoma, kad žmogus buvo laimingas, turėjo darbą, šeimą. Mes tiesiog nežinome nei tikrosios situacijos darbe, nei šeimoje ir tada imame šitaip kalbėti.
Visgi, tai tik rodo, kad šitaip sakantys per mažai pažinojo žmogų ir nekreipė dėmesio į ženklus, kuriuos galėjo pastebėti. Sakome, kad „laimingas“, o gal iš tikrųjų taip žmogus ir nesijautė, tik po to mes jam priskiriame tokią būseną.“
