Desas Louza, inžinierius iš Wolverhamptono, Jungtinės Karalystės, anksčiau neturėjo jokių sveikatos bėdų, bet jo sveikata labai pablogėjo vis per savaitę, kai jis užsikrėtė koronavirusu.
Dėl užkrato ribojimų, su šeima gulėdamas ligoninėje jis negalėjo pasimatyti, ir spėjo vos 30 sekundžių su jais pasišnekėti telefonu, prieš iškeliaudamas į kitą ligoninės skyrių ir į komą.
Renka aukas pastoviai viruso aukų atminimo lentai Londone
Trijų vaikų tėvas kitas penkias savaites už savo gyvybę kovojo komoje, bet nesėkmingai – jis mirė praėjusių metų kovą. Dabar jo dukra renka aukas pastoviai COVID–19 aukų atminimo lentai Londone, rašoma mirror.co.uk.
Jodie Louza sakė: „Jis turbūt panikavo. Jis buvo labai silpnas ir tiesiog atsisveikino – manau, kad jis nesitikėjo daugiau mūsų pamatyti. Mes turėjome 30 sekundžių su juo pasikalbėti telefonu. Matėme, kad atsisveikinimui jis sutelkė visas savo jėgas – jam buvo tikrai labai blogai. Mums plyšo širdys. Tokiam dalykui pasiruošti neįmanoma – negalėjome būti su juo, šalia jo. Buvo tikrai labai sunku“.
25 metų mergina pridūrė: „Mano tėtis savo amžiuje buvo tikras sveikatos etalonas. Tikrai neįmanoma atspėti, kiek nedaug reikia, kad taip nutiktų jums ar jūsų artimiesiems. Žmonėms nereikėtų pamiršti, kad virusas dar vis egzistuoja“.
Paskutinė dukrai siųsta žinutė
Paskutinė žinutė, kurią jis nusiuntė savo dukrai – „Darau, ką galiu, kad šitą įveikčiau“, prisimena Jodie. D. Louza visą pandemiją dirbo inžinieriumi, o koronavirusu susirgo 2020 metų gruodžio mėnesį.
Jodie su mama Kate (56) iš pradžių apie savaitę jį slaugė namuose, o tuo tarpu pačios užsikrėtė koronavirusu. Tačiau per penkias savaites laiko, kai šeimos tėtis buvo komoje, jos jį aplankyti galėjo tik tada, kai medikai patvirtino, kad jis neišgyvens.
Jodie su mama Kate, kuri su D. Louza santuokoje pragyveno beveik 30 metų, nuėjo koronaviruso skyrių ligoninėje, apsivilko apsauginius kostiumus ir šalmus, ir tik taip galėjo atsisveikinti su tėčiu ir vyru. Du Jodie broliai nusprendė į ligoninę neiti, nes labai bijojo užsikrėsti COVID–19.
Administratore dirbanti Jodie sakė: „Jie negalėjo suprasti, kodėl koronavirusas jį taip paveikė. Jie tikėjosi, kad pavyks jį atgaivinti. Negalėjome jo apsikabinti, negalėjome elgtis normaliai. Plyšo širdis, nebuvo lengva susitaikyti. Aš esu užsispyrusi, vis sakiau sau, kad jis tikrai nepasiduos. Jis buvo kovotojas, tikrai stiprus žmogus.
Anksčiau nebuvau mačiusi jo sergančio. Jis labai rūpinosi savo sveikata, gera forma. Buvo labai kuklus. Ir labai sportiškas. Jis atrodė taip pat, kaip būdamas 20–ies, visai nesikeitė.
Mums tai buvo šokas. Jis duodavo nuostabius patarimus, buvo visų mylimas. Šeimos stalo žaidimų vakarais jis pradėdavo konkuruoti ir labai norėdavo laimėti. Man jis buvo tikras įkvėpimas. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tai galėjo nutikti. Praėjo beveik metai, ir aš vis dar nesuprantu“.
Nežino, kur galėjo užsikrėsti
Jodie pridūrė, kad šeima taip ir nežino, kur tėtis užsikrėtė virusu, nes laikėsi visų taisyklių.
„Gal pavyzdžiui parduotuvėje kas nors praėjo pro šalį. Jam pablogėjo tikrai greitai“, – sako ji.
Vos trims dienoms praėjus po jo mirties, dar gedinti šeima gavo žinią, kad D. Louza dabar jau gali pasiskiepyti. Jodie pasakoja: „Tai buvo neįtikėtina. Aš labai bijojau koronaviruso. Daugelis mano amžiaus žmonių sakė, kad nebūtų labai baisu, bet man tai buvo baisiausias dalykas pasaulyje.
Jei to neišgyvenai, sunku įsivaizduoti, kaip gali būti sunku. Jis nebuvo palaidotas taip, kaip priderėjo, žmonių buvo nedaug ir viskas nebuvo taip, kaip mes būtume norėję“.
Jodie dabar planuoja balandžio mėnesį bėgti „Carver Wolverhampton“ pusmaratonį savo mylimo tėčio atminimui.
