„Pirmą kartą panikos priepuolis mane ištiko, kai man buvo 12 metų. Pamenu, kad ėjau iš mokyklos namo ir mano kojos tapo tarsi minkštos, nutirpusios, man buvo labai sudėtinga eiti. Supratau, kad kažkas atsitiko.
Eidama pro autobusų stotelę pamačiau kioskelį ir pasakiau kioskininkei, kad man kažkas negerai. Tikrai buvau išsigandusi, bet ji man pasakė, kad negali nieko padaryti, negali išeiti iš savo būdelės.
Aš paprašiau jos, kad jeigu man kažkas atsitiktų, būtų bloga, nukrisčiau, nualpčiau, ji pasakytų tėvams ir padiktavau jų numerį“, – pirmąjį savo susidūrimą su panikos priepuoliu prisiminė Gintarė.
Nors tą dieną moteris sėkmingai autobusu parvažiavo namo, tačiau tai tapo atskaitos tašku pašnekovės gyvenime. Po to laiko jis nebebuvo toks pats.
Jau sekančią dieną nuėjus į mokyklą Gintarė pajuto skrandžio skausmus, dėl kurių išėjo namo. Skausmai kartojosi ir kitas dienas, tik pasireikšdavo vis kitaip.
„Prasidėjo toks skaudenimas, pasireikšdavo kažkokie neaiškūs simptomai – tai galva sukasi, tai dar kažkas vyksta.
Pamenu, kad iš pradžių tėvai sakė, kad aš apsimetinėju, nes nenoriu eiti į mokyklą. Visgi, paskui simptomai tik stiprėjo“, – pasakojo ji.
Situacija žaibiškai blogėjo
Nuo to laiko Gintarę ėmė kankinti patys įvairiausi panikos priepuoliams priskiriami simptomai. Ji pasakojo, kad jausdavo galvos svaigimą, didžiulį baimės jausmą, jai tirpdavo galūnės.
„Vienas baisesnių dalykų, kai tau tirpsta kojos, svaigsta galva ir tu galvoji, kad kojos tavęs neišlaikys ir nugriūsi. Tada prisideda širdies plakimas – tave dusina, sunku įkvėpti, atrodo, kad tučtuojau reikia šviežio oro.
Kai įvardiji šiuos simptomus po vieną – jau atrodo nemalonu. Tad įsivaizduokite, kai gauni jų visą rinkinį. Tai pakelti labai sunku“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris taip pat prisiminė, kad prasidėjus priepuoliui jai atsirasdavo noras pakeisti vietą. Ji pateikė pavyzdį, kuomet vaikščiodavo su tėvais parduotuvėje ir, prasidėjus priepuoliui, ji imdavo tempti tėčiui už rankos ir prašydavo jo išeiti.
Kadangi tėvams reikdavo apsipirkti, pasitaikydavo net pykčių – jie nesuprasdavo, kodėl Gintarė negali pakentėti, o ji jausdavo poreikį palikti patalpas nedelsiant.
„Pamenu, kad jausdavau poreikį mamai išvardinti simptomus, kas man darosi, o kuo daugiau vardindavau – tuo jų daugiau“, – sakė ji.
Tuo metu aktyvi, guvi ir savarankiška mergaitė pasikeitė. Jos gyvenimas, kuriame ji keliaudavo viena į mokyklą, užsiėmė įprastomis kasdieninėmis veiklomis, sumažėjo iki gyvenimo tarp keturių namų sienų.
„Aš galėjau būti tik namuose, nebegalėjau pakilti iš lovos, nevalgiau. Man buvo taip baisu, kad aš netgi bijodavau viena nueiti į tualetą, su manimi kartu turėdavo eiti mama.
Jeigu aš eidavau viena, manydavau, kad man kažkas atsitiks ir aš neteksiu sąmonės. Buvo toks sunkiai apibūdinamas jausmas, kai tu negali būti toje vietoje, atrodo, kažkur bėgtum, bet bėgti nėra kur.
Galiausiai aš per gana trumpą laiką likau visa balta, paakiai buvo mėlyni, nieko nenorėjau, nevalgiau ir nebuvo jėgų“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Gintarė.
Kreipėsi net į ekstrasensus
Į tokią mylimos dukters būklę tėvai nereaguoti negalėjo. Gintarės kasdienybė tuomet apsistojo ties buvimu namuose ir gydytojų kabinetų durų varstymu.
Ji pasakojo, kad medikai atliko pačius įvairiausius tyrimus, mėgindami nustatyti jai diagnozę. Visi jie rodė, kad mergaitė – sveika.
„Man darė magnetinius rezonansus, kardiogramas, viską, ką tik galėjo. Žinojau, kad esu fiziškai sveika, bet tai reiškė, kad tai yra liga, kurios gydytojai nesugeba rasti. Man buvo labai labai baisu“, – savo 12-metės išgyvenimus pasakojo moteris.
Ilgainiui gydytojai išrašė Gintarei raminamųjų. Šių dozės buvo visai nedidelės ir ligos nesuvaldydavo.
Ji pasakojo, kad priepuoliai būdavo labai intensyvūs ir galėdavo trukti ilgai. Vieni iš jų tęsdavosi valandą ar dvi, tačiau kiti smogdavo iš peties – tokioje būsenoje moteris praleisdavo net pusdienį.
„Veiklos nebuvimas taip pat paveikė priepuolius. Tuo metu būdavo galima žiūrėti tik televiziją, nes nebuvo interneto, tačiau neturėdavau tokio didelio pasirinkimo, ką žiūrėti, kaip dabar.
Tas veiklos nebuvimas lėmė tai, kad susikoncentruodavau į patiriamus pojūčius, o kuo toliau, tuo jie buvo blogesni“, – aiškino ji.
Kadangi Gintarei raminamieji nepadėjo, o užėjus į gydytojų kabinetus šie tik skėsčiodavo rankomis, moters tėvai iš nevilties ėmė ieškoti kitų pagalbos šaltinių.
Ji pasakojo, jog kai kurie medikai patys pasiūlydavo nuvykti pas įvairius ekstrasensus sakydami, jog galbūt jie galėtų padėti.
Tuomet viskas ir prasidėjo. Moteris prisiminė, kad tuo metu tėvai išleido aibes pinigų būrėjų ir ekstrasensų paslaugoms.
„Atsimenu, kai vykome pas ekstrasensę į Panevėžį. Ta moteris žiūrėjo į mane ir pasakojo, kad praeitame gyvenime buvau imperatorė, diktatorė, dėl to mane baudžia ir aš turiu atkentėti.
Na ir, žinoma, ji turėjo viską padaryti, kad už mano sielą išmelstų, ją atpirktų, o visa tai kainuoja“, – patirtimi dalijosi Gintarė.
Kadangi ekstrasensai moteriai pagelbėti negalėjo, jos tėvai ją vežė pas netradicine medicina užsiimančius gydytojus. Ji pasakojo, kad vieno iš vizitų metu gydytoja liepė surinkti paros šlapimo normą ir mergaitei visą parą teko šlapintis į penkių litrų stiklainį.
„Aš viską padariau taip, kaip buvau prašoma. Ta profesorė užtikrintai pasakė, kad pas mane akmenyse per daug geležies ir tai lemia mano savijautą <...>. Aš ja nelabai tikėjau, buvau skeptiška“, – sakė Gintarė.
Diagnozės nustatymas
Po ilgų klajonių tarp įvairių specialistų, Gintarės tėvams buvo rekomenduota apsilankyti pas vaikų psichoterapeutę.
Tuo metu šeima nuvyko į Šeškinės polikliniką, kurioje psichoterapeutė, peržvelgusi visus Gintarei pasireiškusius simptomus, nustatė, kad jai pasireiškia panikos priepuoliai.
Po diagnozės nustatymo medikė mėgino pritaikyti tinkamus vaistus, tačiau šie bandymai nebuvo sėkmingi.
„Turėjau įsitikinimą, kad vaistai man nepadės. Visuomet pasidomėdavau jų šalutiniais poveikiais, o jų – be proto daug.
Tuomet neigiamus poveikius sau prisitaikydavau ir dėl to man pritaikyti tinkamus vaistus buvo labai sunku. Buvo net laikas, kada gydytoja gan smarkiai padidino vaistų dozę, o ji manęs neveikė“, – kalbėjo Gintarė.
Po nesėkmingų bandymų Gintarės tėvai kreipėsi į garsų šalies psichiatrą, psichoterapeutą. Moteris pasakojo, kad jis buvo tas žmogus, kuris „pakišo pagrindą po kojomis“.
Pašnekovė tikino, kad jis buvo labai malonus ir užtikrino ją, kad panikos priepuolio metu ji neišprotės ir nemirs. Visgi, taip pat gydytojas atskleidė, kad šie ją lydės visą gyvenimą.
Taip pat specialistas skirdavo vaistų pacientei, tačiau jo gydymo metodai ties tuo neapsiribodavo, paauglė tuo metu keliaudavo ir į dienos centrą:
„Atsimenu, kad jis man liepė skaityti knygas apie psichoterapiją. Padavė man knygą rusų kalba ir sakė: „Kitą savaitę bus atsiskaitymas, turi perskaityti šią knygą ir papasakoti, apie ką ji.“
Aš jam pasakiau, kad nemoku rusų kalbos, bet jis pasakė, kad jam neįdomu, tad ėmiau skaityti rusiškai apie panikos priepuolius, apie tai, kokia yra psichologija. Knygos padėjo man suprasti, kas ir kaip su manimi vyksta. Įsivaizduokite, paduoda man storą knygą ir sako, tau jos reikia – skaityk.
Aš juo tikėjau ir sugalvojau, kaip pradėti skaityti kalba, kurios niekada nesimokiau – pasidėjau šalia rusų – lietuvių abėcelę ir dėliodavau žodžius – o kas man beliko.
Viskas užtruko ilgai, buvo sunku, bet man atsivėrė visai kitas pasaulis – ten buvo raštu, juoda ant balto parašyta, kad tai, kas vyksta su manimi, nėra kokia nors paslaptinga baisi liga, o sutrikimas. Tada ir supratau, kad neišprotėsiu, o simptomai tėra psichosomatiniai“, – vieną iš terapijos būdų prisiminė Gintarė.
Moteris prisiminė ir dar vieną įsimintiną nutikimą su ją gydžiusiu psichiatru. Pasak jos, tai buvo hipnozės seansas, po kurio ilgą laiką įtampą jautęs Gintarės kūnas pagaliau atsipalaidavo.
„Pamenu, kad po pirmo seanso grįžau namo ir pramiegojau visą naktį. Tuomet atsikėlusi ryte pavalgiau, nuėjau vėl miegoti iki vakaro. Tada dar vieną naktį miegojau. Tai buvo atpalaiduojanti patirtis. Jis tiek manyje kažką atpalaidavo, kad aš pusantros paros pramiegojau“, – kalbėjo moteris.
Naujos patirtys
Po praeito terapijos kurso Gintarė pasijuto geriau. Ji pasakojo, kad tuo metu sąmoningai priėmė sprendimą nebebijoti ir pradėjo ilgą gijimo kelią.
Moteris sako supratusi, kad viskas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių, tad ryžosi išbandyti naujas patirtis.
Viena iš jų – grįžimas į mokyklą. Nors šis bandymas nebuvo sėkmingas, tačiau ji kalbėjo, jog džiaugėsi pabandžiusi.
„Tada aš turėjau paskirtą namų mokymą, pas mane ateidavo mokytojai. Jie žiūrėjo į mane kaip į absoliučią beprotę, jie manęs prisibijodavo, galbūt galvojo, kad pulsiu.
Dėl to tėvai nusprendė, kad man reikia adaptuotis mokykloje. Mane tuo metu, 8-oje ar 9-oje klasėje, išleido į mokyklą, į kurią mane lydėdavo tėtis. Visa klasė žiūrėdavo į mane kaip į psichę, o tėtis laukdavo už durų.
Kita vertus, tėtis sakydavo, kad jeigu blogai pasijausiu, tai pasakyčiau ir tiesiog išeičiau namo. Tad kartais taip būdavo, kad atsistodavau ir išeidavau iš klasės“, – prisiminė Gintarė.
Ilgainiui pašnekovė pasakojo supratusi, jog mokslai jai nėra tokie įdomūs. Vos sulaukusi 15 metų ji ėmė rašyti straipsnius, kuriuos priėmė vienas iš tuometinių Lietuvos dienraščių.
Ji pasakojo, kad rašydavo pramoginio turinio tekstus, kalbindavo įvairius atlikėjus ir jai netgi pavykdavo iš to užsidirbti.
„Tada man tapo aišku, kad šitas dalykas man patinka. Tad namuose laikiau egzaminus ir tais metais buvau viena iš keturių mokinių, kuri surinko 100 balų iš lietuvių kalbos egzamino“, – pasakojo ji.
Tad neilgai trukus moteris įstojo į neakivaizdines studijas, pradėjo mokytis žurnalistikos ir įsidarbino televizijoje.
Gyvenimas dabar
Prabėgus 30 metų nuo pirmojo panikos priepuolio, Gintarė džiaugiasi savimi ir tikino, kad jau dešimt metų gyvena be panikos priepuolių.
Nors per visus tuos metus ji patyrė ne vieną iššūkį, o greta jų pasireikšdavo panikos priepuoliai, tačiau Gintarė yra susireguliavusi savo rutiną taip, kad galėtų gyventi su kuo minimalesniais sunkumais.
„Mano mažyliui dabar bus 9-eri, tad maždaug tiek metų gyvenau be panikos priepuolio <...>. Aš esu susireguliavusi vaistų ir savipagalbos sau režimą.
Jeigu jaučiu, kad man kažkas negerai, visada einu lyginti drabužius arba dedu indus į indaplovę. Turiu kažkuo užsiimti tam, kad nereikėtų gerti vaistų, turiu nukreipti dėmesį ir tada panikos priepuolis neišaugdavo“, – pasakojo ji.
Atradusi savas metodikas moteris gali gyventi lengviau. Tačiau ji pridėjo, kad vis dar yra išlikę senieji įpročiai, kurie padeda jai jaustis saugiau.
„Per visus tuos metus atradau, kad man padeda vanduo ir netgi dabar aš visur turiu vandens ir pagurkšnoju.
Taip pat, atėjusi į teatrą ar į kiną, visada renkuosi vietas, kad jeigu kažkas nutiktų, nors ir labai seniai taip buvo, daugiau nei 10 metų nebuvo, svarbu, kad strategiškai būtų paprasta išeiti į gryną orą“, – paaiškino ji.
Pokalbio pabaigoje moteris pridėjo, kad dalijasi savo istorija tam, kad padėtų tiems, kuriems yra reikalinga pagalba.
Pasak jos, svarbu būti išgirstam ir suprastam. Iš savo patirties ji yra pastebėjusi, kad tai gali pagelbėti:
„Būdama 18-os metų pradėjau dalinti interviu apie panikos priepuolius. Tada atsirado begalės žmonių, kuriems žinojimas, kad gali paskambinti man per panikos priepuolį, buvo tam tikras saugumo užtikrinimas. Visa tai – labai svarbu.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
