Giedriaus istorija nutiko prieš 14 metų. Jeigu ne viena bendramokslė, viso to galbūt net ir nebūtų įvykę. Vestuvių organizatorius tuo metu jau buvo pabaigęs vieną specialybę ir įstojęs į kitą studijų programą.
Viena mergina mokėsi tą pačią specialybę kaip ir Giedrius, tačiau ištęstiniu būdu. Ji gyveno užsienyje ir į Lietuvą grįždavo tik laikyti egzaminų.
„Vienais metais aš ją sutikau bendrabutyje. Kitą kartą, kai ją sutikau aš jau buvau baigęs mokslus ir įstojęs į kitą specialybę. Mes buvome šiek tiek pažįstami. Išėjo kalba, kad norėčiau išvažiuoti į užsienį padirbti.
Per porą savaičių, kol ji gyveno bendrabutyje, mes vis susitikdavome, pasikalbėdavome ir vieną kartą pasakė, kad ji jau iškris į Olandiją ir jeigu aš noriu, ji ten gali man surasti darbą, o aš galėsiu pas ją atvažiuoti.
Susigundžiau. Mes susirašinėjome per puslapį „One.lt“. Praėjo šventės, ji parašė, kad surado man darbą. Aš susistabdžiau studijas, susitvarkiau dokumentus, nusipirkau lėktuvo bilietus po dviejų dienų ir išskridau. Iš vakaro ji man parašė, kad atsivežčiau miegmaišį. Tai buvo toks pirmas įspėjantis ženklas, bet pagalvojau, gal pas ją nėra lovos kitos“, – apie pirmąjį nerimą sukėlusį dalyką pasakoja Giedrius.
Nei darbo, nei stogo virš galvos
Giedriaus lėktuvui nusileidus Amsterdame, jį pasitiko pažįstama lietuvaitė ir nusivežė pasivaikščioti po miestą:
„Nuvažiavome į vieną didelį parką, pradėjome vaikščioti. Ten buvo parduotuvė, kur gali legaliai nusipirkti narkotinių medžiagų. Ji nuėjo, nusipirko suktinę, ją surūkė ir pasakė, kad nėra nei darbo, nei kur gyventi. Bet pasakė, kad reikia tik šiandien naktį iškentėti, o nuo rytojaus viskas stos į savo vietas. Pagalvojau, kad yra kaip yra.
Po parko ji man aprodė kitas lankytinas dienas. Amsterdame buvau nusileidęs gal 10 valandą ryto, tai visą dieną mes taip ir pravaikščiojom. Aišku, vėliau man pasidarė neramu, nes nusipirkti suktinės ji nuėjo gal dar 3-4 kartus. Mačiau, kad ji „išėjus“ – ne savo būsenoje“, – pasakoja jis.
Vakare Giedrius išgirdo, kad jiedu eis į naktinį klubą. Tačiau nuvažiavus į vietą Giedrius pamatė, kad klubas iš tiesų yra ant šono pavirtęs, nuskendęs ir surūdijęs laivas, paverstas landyne. Viduje degė laužai, o visi žmonės apsvaigę nuo narkotikų.
„Visą naktį grojo techno muzika. Atsimenu vieną vyriškį, kuris neišėjo iš 1 kvadratinio metro visą naktį. Žiūrėjau į jį su baime. Visi ten buvę žmonės buvo daugiau ar mažiau apsvaigę. Prabuvome ten iki 4 valandų ryto. Paprašiau jos, kad duotų savo mašinos raktelius ir galėčiau eiti pamiegoti. Ji atėjo į mašiną apie 9 valandą ryto, pati buvo apsivartojusi nežinia ko“, – sako Giedrius.
Trūko kantrybė
Kitą dieną jie nuvažiavo į pažadėtą butą ir vyras pamatė, kad tai skvaterių užimtas butas – jame gyvenantys žmonės įsilaužė ir nelegaliai gyveno jo viduje.
„Prieš įeinant į butą reikėjo gerai apsižvalgyti, ar niekas nemato, kad įeiname. Tada reikėdavo įkišti ranką pro duris, atkelti tokį dangtį, užlipti likusiais laiptais, o viduje buvo dar 4 metrų sunkus vamzdis, kurį reikėdavo atremti į duris, kad atėjusi policija negalėtų įsilaužti. Tik atėjus pas juos, buvo pasakyta, kad visada turėtume savo daiktus ir dokumentus, nes jeigu ateis policija, mums reiks iš 3 aukšto nusileisti lietvamzdžiu žemyn ir bėgti.
Stogas virš galvos buvo kiauras, lydavo ant galvos. Vandens tai būdavo, tai nebūdavo, visgi gyveno juk nelegaliai. Pirmą savaitę dar buvo įmanoma nusiprausti.
Pirmą naktį tame bute dar miegojau ant grindų. Sakė, kad jeigu taip negaliu, galiu eiti prie konteinerio, kur žmonės meta baldus, ir parsinešti. Taip su vienu iš gyventojų nuėjau ir parsinešiau čiužinį, miegojau šalia radiatoriaus ir taip gyvenau savaitę laiko. Tą savaitę vis klausinėdavau, tai kas, kada ir kaip.
Per tą laiką su ta pažįstama lietuvaite buvome nuėję iki darbo biržos, kai ji buvo blaivesnė, užsiregistravau, bet niekas ir nepaskambino, nes nemokėjau olandų kalbos. Buvo kita lietuvaitė, kuri sakė, kad suras darbą laikraščių spaustuvėje, bet ji dingo ir dingo. Tada dar tikėjau, kad bus tų darbų“, – apie turėtą viltį pasakoja Giedrius.
Pirmą savaitę vyras dar turėjo ką valgyti ir šiek tiek pinigų. Lietuvoje tėtis jam buvo įdėjęs lašinių kampą, skilandžio ir dešrų, bet maistas ilgai neužsibuvo, nes juo reikėjo dalintis su 7 kitais užimto buto gyventojais.
„Pinigų dar turėjau, nes nusivežiau 150 eurų. Pačią pirmą dieną ta pažįstama buvo paprašiusi, kad už 20 eurų užpilčiau jai kuro. Po savaitės laiko susipykau su pažįstama ir išėjau iš to buto. Visi žmonės tame bute, išskyrus mane, vartojo narkotikus. Dažniausiai visą dieną būdavau išėjęs, klausinėjau dėl darbo, stengdavausi grįžti tik pernakvoti, kad man nereikėtų su jais būti.
Ten aš pragyvenau apie savaitę, o po to trūko kantrybė – pamačiau, kad ta pažįstama yra visiška narkomanė. Nebuvo dienos, kai nebuvo apsvaigusi. Po savaitės susidėjau savo lagaminą ir išėjau. Tada prasidėjo mano gyvenimas gatvėje.
Iš Lietuvos turėjau atsivežęs telefoną su lietuviška pildoma kortele. Žinutės į ir iš užsienio dar buvo gana brangios. Tėvams, broliams rašydavau, kad viskas gerai. Nenorėjau pasakoti, kad viskas negerai. Buvau užsispyręs ir jaunas, galvojau, kad dar pavyks pagauti laimingą žvaigždę“, – sako vyras.
Nužudymas ir narkotikai
Išėjus iš buto prasidėjo Giedriaus gyvenimas gatvėje. Iš pradžių jis dar turėjo šiek tiek pinigų, galėjo nusipirkti arbatos ar kažko užkąsti. Dienas jis leisdavo su savo lagaminu vaikščiodamas Amsterdamo gatvėmis ir bandydamas rasti bet kokį darbą.
„Vieną dieną ėjau pro Raudonųjų žibintų kvartalą. Priėjau prie vieno lango, pažiūrėjau, tada prie kito. Prie manęs priėjo vyras, paklausė ar graži mergina ir ar eisiu pas ją. Pasakiau, kad neisiu. Jis užėjo į vidų, o aš nuėjau toliau bastytis po miestą.
Kitą dieną mane sulaikė policija. Nuvežė į nuovadą, uždarė ir nieko neaiškino. Atėjo kita pareigūnė ir vėliau paaiškino, kad aš esu kaltinamas prisidėjęs prie žmogžudystės.
Išgirdus tokį dalyką prieš akis prabėga visa šeima, paliktas gyvenimas Lietuvoje. Mane bandė priversti prisipažinti, laikė uždarytą. Galų gale pasakė, kad tas vyras, su kuriuo kalbėjau žibintų kvartale, su pagalve uždusino merginą. Mane be jokio paaiškinimo vėliau ir paleido“.
Vėliau Giedrius nuėjo į Raudonųjų žibintų kvartalą ir pamatė, kad ties vienu langu dega žvakės, pridėta daug gėlių ir žaislų.
Tačiau ties tuo vyro problemos nesibaigė. Jis ir toliau neturėjo, kur gyventi. Dalį nakties leisdavo traukinių stotyje, o dalį gatvėje.
„Dėl to tave mato labai daug benamių, kurie perpranta kas tu esi. Prie manęs priėjo vienas vyrukas, kuris, kaip pasakojo, Amsterdame gyveno 20 metų. Jis pakvietė mane pas save. Jis atsivedė mane į baržą ir keletą dienų gyvenau su juo.
Visada miegodavau su drabužiais, striuke, pasas ir kiti dokumentai buvo vidinėje striukės kišenėje, o galva ant lagamino. Jis turėjo dar kažkokio maisto, kruopų išsivirdavome. Aš vis dar laukiau darbo ir tikėjau, kad jis atsiras“, – pasakoja vyras.
Tiesa, galimybė dirbti netrukus atsirado, tačiau ne tokia, kokios galėtų tikėtis sąžiningai dirbti norintis žmogus.
„Tas vyras mane nuvedė pas narkotikų prekeivius. Nusileidome į kažkokio namo rūsį, kur grojo garsi muzika, ten buvo daug juodaodžių, daug pusnuogių šokančių merginų, kai kurie žaidė biliardą, kiti kortomis. Prieš mane padėjo du maišus – viename buvo marihuana, o kitame – balti milteliai, tad tikriausiai heroinas. Man sako, jeigu nori, imk ir prekiauk.
Prie manęs priėjo du juodaodžiai, išsitraukė fotoaparatą ir su manimi nusifotografavo. Tada supratau, kad jeigu aš paimčiau narkotikus ir išeičiau pro duris – jie mane susirastų.
Jeigu pamesčiau narkotikus ar iš manęs juos atimtų, turėčiau jiems bet kokiu būdu grąžinti pinigus, o aš jų neturėjau. Pas juos pabuvau pusantros valandos. Atsiprašiau ir išėjau, jie man prigrasino, kad niekam nesakyčiau, ką čia mačiau. Daugiau negrįžau nei pas tą vyrą, kuris gyveno baržoje, nei pas juos į rūsį“, – pasakoja Giedrius.
Valgydavo kitų nebaigtą maistą
Išėjęs iš narkotikų prekeivių rūsio, Giedrius patraukė į Amsterdamo centrą, kur išgirdo skambantį telefoną. Netrukus jis atpažino, kad tai jo pažįstamos lietuvės skambučio tonas.
„Mano tėvai skambindavo į jos olandišką numerį, nes taip būdavo pigiau su manimi susisiekti. Atsisukau ir pamačiau, kad tai ta lietuvaitė. Jai skambino mano tėtis. Ji sako, taip, jam viskas gerai, jis prie manęs. Tuo metu aš jau neatrašinėjau savo šeimai savaitę, o mano numeris buvo užblokuotas ir paskambinti man buvo neįmanoma. Atsiliepiau ir tėtis klausė, kur aš dingęs, jis sakė, kad greičiau grįžčiau į Lietuvą.
Tada ta mergina nuvežė mane į kitą miestą, nes ji ten valydavo namus. Valiau namus su ja, bet pinigų aš negavau. Tuomet ji nuvežė mane į kitą vietą, kur skvateriai buvo įsilaužę į namą.
Ji man parodė, kur miegoti. Gulėjau ant grindų ir galvojau, ką aš ten dariau. Ten prabuvome tik vieną naktį. Galbūt ji jautė, kad turėtų kažką gero man padaryti. Kitą dieną ji mane nuvedė į studentų bendrabutį, kur gavau galimybę nusimaudyti ir pabuvau kelias dienas.
Organizmas buvo jau visiškai išsekęs, neturėjau ką valgyti. Tuo metu jau prašydavau gatvėje išmaldos, parduotuvėse vogdavau maistą – Olandijos parduotuvių prieangiuose sukrauti vaisiai ir daržovės, todėl išeidamas iš parduotuvės vis pavogdavau apelsiną, obuolį, bananą ar agurką. Nuo lauko kavinių staliukų susirinkdavau maisto, gėrimų likučius. Aš tiesiog norėjau valgyti ir jau buvo nebesvarbu“, – sunkias dienas prisimena vyras.
Prašydamas išmaldos Giedrius susirinko pakankamai pinigų grįžti į Amsterdamą. Grįžęs planavo nueiti į interneto kavinę, parašyti broliui laišką ir papasakoti savo situaciją, paprašyti, kad nupirktų bilietą namo.
Į Lietuvą – autobusu
Amsterdame Giedrius susipažino su viena prostitute iš Rumunijos, kuri prisistatė Diana. Ji paklausė vyro, kodėl jis nuolat vaikšto tose pačiose vietose.
„Papasakojau jai, kad neturiu kur gyventi. Ji man davė 10 eurų, kad galėčiau nusipirkti arbatos ar dar ko nors. Nuėjau į šalia esančią greito maisto kavinę ir nusipirkau šilto maisto už tuos 10 eurų. Buvo kažkas neįtikėtina. Po kelių savaičių skrandis buvo gavęs šilto maisto. Jausmas buvo dieviškas.
Vėliau grįžau į gatvę prašyti pinigų – buvo gėda, nesmagu. Man pavyko susirinkti pinigų interneto kavinei. Prie kompiuterio apžiūrėjau lėktuvų ir autobusų bilietų kainas. Pamačiau, kad už 3-4 dienų iš Amsterdamo važiuoja autobusas į Lietuvą. Parašiau broliui laišką, kad tą dieną išvažiuoja autobusas ir man reikia, kad jis nupirktų bilietą.
Išrinkau vietą, kurioje sėdėsiu, nors iš tiesų man nebuvo skirtumo, kuri ta vieta. Parašiau, kad lauksiu, nes darbo nėra ir gyvenu gatvėje. Pridūriau, kad galiu daugiau ir neprisėsti prie kompiuterio, todėl tiesiog lauksiu to autobuso“, – pasakoja jis.
Autobusas turėjo atvažiuoti netoli traukinių stoties, šalia 149 numerio pažymėto namo. Giedrius dar naktį pasileido ieškoti tos vietos, bet niekaip nesisekė jos surasti.
„Atėjau į tą gatvę, bet niekaip neradau tuo numeriu pažymėto namo. Visą naktį vaikščiojau ta gatve, bet vis tiek nieko neradau. Invalido vežimėlyje sėdintis vyras pamatė, kad aš kažko ieškau. Jis pasikvietė mane ir žiūrėdamas man į akis sako, kad neturiu, kur gyventi. Jis man sako, kad mano siela pasiklydusi, jai čia vietos nėra ir man reikia bėgti iš čia. Pasakiau, kad ieškau tokio adreso. Jis pasakė, kad man reikia ne 149, o 49 numerio.
Sulaukiau ryto ir matau, kad atvažiuoja vienas, kitas, trečias autobusas, o tas, kuris į Lietuvą veža – atvažiavo paskutinis. Vairuotojui paaiškinau visą situaciją, jis patikrino mano dokumentus ir leido man autobuse pabūti 4 valandas iki išvažiavimo.
Aš užmigau ir mane vairuotojas pažadino. Paklausiau, ar jau Lietuva? Bet man pasakė, kad mes Belgijoje ir reikės persėsti į kitą autobusą. Turėjome laukti 6 valandas. Niekur nėjau, nes bijojau pasiklysti. Galiausiai sulaukiau autobuso ir taip grįžau į Lietuvą“, – apie laimingą istorijos pabaigą pasakoja jis.
Grįžo į tas pačias vietas
Nuo šios istorijos praėjo jau 14 metų ir Giedrius tik dabar išdrįso papasakoti, ką jam teko patirti:
„Tik grįžęs į Lietuvą pasakiau, kad darbo nebuvo, pinigai baigėsi ir išvažiavau namo. Nenorėjau pasakoti, kas iš tikrųjų buvo ir kaip viskas galėjo pasibaigti“.
Grįžęs į namus vyras vis dar nesuprato, kad yra namuose ir yra saugus. Dar kelias savaites pabudęs nesuprasdavo, kad jį supa jo paties namų sienos, o mama ateidavo patikrinti, ar jis kvėpuoja. Per porą Olandijoje praleistų mėnesių iš vyro buvo likę tik kaulai ir oda.
Praėjus 5-6 metams po benamystės patirties Giedrius išdrįso su broliu nuvažiuoti į Amsterdamą:
„Apėjome visas mano pažįstamas vietas. Kai kuriose vietose net reikėjo sustoti ir giliau pakvėpuoti, nes mačiau tas vietas, kur prašydavau pinigų ar paprasčiausiai miegodavau“.
Su ta mergina, kuri ir pakvietė jį vykti į Olandiją, iki šiol Giedriui neteko bendrauti, tačiau prieš kelis metus ji pati jį susirado:
„Ta pažįstama mane pasikvietė į „Facebook“ draugus gal prieš 3 metus. Priėmiau, pasižiūrėjau nuotraukas, bet nei karto ir nesusirašėme. Iš nuotraukų panašu, kad jos gyvenimo būdas ne ką pasikeitė, tik dabar ji gyvena Amerikoje ir priklauso hipiams“, – sako Giedrius.
