Kiekviena treniruotė, kiekvienas atsisėdimas už vairo 30-metę vilnietę, gyvenančią kurorte, išmoko vis naujų pamokų, tačiau šios pamokos jos pačios vertingiausios – metams bėgant ji išmoko daugybę drifto subtilybių, susitaikė su požiūriu į moteris šiame sporte ir, pasipuošusi šypsena, toliau siekia savo tikslų.
Didžiausia fanė – močiutė
Automobiliai ir lenktynės D. Radzevičiūtei niekad nebuvo svetimi – vos sulaukusi pilnametystės, ji sėdo už kartingo vairo, dalyvavo slalomuose ir ten demonstravo savo sugebėjimus. Tik čia, greičiausiai, vis pritrūkdavo ekstremalių pojūčių, bet imtis kažko naujo buvo nedrąsu.
„Buvo labai daug laiko su kartingais, su slalomu, bet aš esu adrenalino žmogus ir man kažko trūko. Aišku, aš visą laiką labai bijojau kažką pradėti, tais laikais moteriai eiti į rimtesnį autosportą buvo keista“, – prisimena pašnekovė.
Tiesa, greituminiuose slalomuose vis tekdavo užmesti automobilį į vieną ar kitą šoną, tad susižavėjimas vis augo. Padėjo ir tai, jog draugų kompanijoje Deimantė turėjo artimą draugą, kuris tuo metu užsiėmė driftingu ir leido išbandyti jį savo kailiu – o gal patiks.
„Gal tai buvo jaunystės užgaida, aišku, nesigailiu iki dabar, kad esu ten. Kai vieną kartą pabandžiau, man labai patiko. Jei nebūtų buvę draugų drifterių, gal nebūčiau pradėjusi, bet buvo labai didelė atrama, buvo mašina, davė pabandyti – daug galimybių turėjau. Vienąkart pabandžiau ir nebegalėjau sustoti“, – juokiasi D. Radzevičiūtė.
Jei ne aplinkinių palaikymas, pasiekti rezultatų būtų buvę sunkiau, o palaikymo netrūko – nors pasitaikydavo kreivų žvilgsnių ir bandymų atkalbėti, šalia Deimantės nuolat buvo ne tik draugai, bet ir šeima, o iki šių dienų didžiausia jos fanė yra močiutė.
„Mama gan keistai žiūrėjo į šią veiklą, bet niekada nesakė ne, tėčiui, kaip vyrui, per daug nerūpėjo – jis palaikė bet kokiu atveju. Močiutė iki dabar yra didžiausia fanė, kuri su manimi šone važiuoja. Jai gerokai virš 70 metų ir ji man vis dar pasako, kad per lėtai važiuoju, nes jai nebuvo baisu (juokiasi). Ji pasakojo, kad pati nuo vaikystės buvo adrenalino mėgėja, iki dabar ji yra mano didžiausia motyvacija“, – kalbėdama apie artimiausius žmones šiltai šypsosi Deimantė.
Baimė užplūsta ir šiandien
Paklausta, ar prisimena pirmąjį kartą, kai sėdo už vairo išbandyti slydimo šonu, pasigirsta juokas: šis prisiminimas giliai įsirėžęs atmintyje. Jis buvo nedrąsus, kupinas baimės ir minčių, jog nepavyks.
Vis dėlto, net ir nepavykęs pirmasis bandymas neatbaidė nuo naujos veiklos automobilių sporte, veikiau priešingai – tarsi įsijungė mygtukas, skatinantis bandyti ir nepasiduoti, kol galiausiai pavyks:
„Pirmas kartas buvo toks, kad nemoku, nesigauna, ką man daryti, nors iš tikrųjų pravažiavau keletą ratų, jau buvau padebesyse, kad man gaunasi, bet kai pažiūrėjau vaizdo įrašą buvo baisu, nes tikrai ne vienas blokas buvo pradžioj. Pirmas kartas buvo labai drąsus, bet aš esu labai užsispyrusi, aš pabandau, noriu, man reikia – viskas, nesvarbu, galiu ir 10 metų to siekti, kantrybės turiu.“
Be to, pati Deimantė patikina, jog jai visuomet imantis kažko naujo prireikia laiko ir daugybės bandymų, kol pavyksta taip, kaip norėtųsi. Nors draugai sakė, kad didžiulį pokytį važiavime pastebėjo po pusmečio, mergina numoja ranka – prireikė mažiausiai metų.
Į lenktynių trasą mergina važiavo ne kartą – dalyvavo varžybose visose Baltijos šalyse, taip pat ir Kaliningrade. Tačiau pirmaisiais kartais dažnai nepavykdavo perlipti per save ir savo baimes, o šios lydi ir prabėgus šešeriems metams:
„Gal kiti ateina stiprūs pirmą kartą, aš tais laikais atėjau visiška „lepšė“, liaudiškai tariant – visko bijojau, viskas man buvo keista. Gal pusę trasos tada ir pravažiavau, bet tikrai ne visą. Nemeluosiu, per visus metus, kiek važiuoju, atrodo, tose pačiose ar labai panašiose trasose, vis tiek jaudulys yra. Čia gal savisauga, ji prieš penkis metus buvo mažesnė ir kuo toliau, tuo daugiau jos atsiranda. Sakau, turbūt čia senatvė (juokiasi).“
Padangas keičia kaip kojines
Tačiau jokios baimės nesustabdė, veikiau priešingai, skatino tobulėti ir mokytis kiekvienos subtilybės, jog viskas eitųsi kaip per sviestą. Nepasidavusi pradžioje, D. Radzevičiūtė šiandien didžiuojasi Kaune iškovojusi antrąją vietą drifto varžybose. Be to, tai buvo pirmasis kartas Pabaltijo šalyse, kai drifto varžybose prizinę vietą užėmė moteriškos lyties atstovė.
Šis pasiekimas kol kas aukščiausias, tačiau už galingo automobilio vairo mergina sėda ne tam, kad namo temptų taures ir apdovanojimus – svarbiausia parodyti tai, ką sugeba, pasimėgauti ir gerai praleisti laiką, nors neslepia, kad planų ateičiai turi ir jų nepailsdama siekia.
„Galvojau, kad labai džiaugsiuosi, bet į tai buvo įdėta labai daug laiko – tais metais susiradau komandą, treneris dėjo daug pastangų, kad to pasiekčiau. Dabar kelintus metus važiuoju be trenerio, pati sau, tad dabar didžiausias tikslas yra užimti aukštą vietą asmeniškai“, – ateities planus vardija pašnekovė.
Pasidomėjus, o kaipgi atrodo pasiruošimas varžyboms ir koks jausmas apima sėdint už vairo, Deimantė trūkteli pečiais, sako, jokio ypatingo pasiruošimo nėra – draugas apžiūri automobilį, įsitikina, kad viskas savo vietose ir saugiai gali keliauti į varžybas, o Deimantė užsiima kitais dalykais, pavyzdžiui, krauna reikalingus daiktus.
„Aš važiuoju su ganėtinai paprastu automobiliu, be jokių turbinų, jis nereikalauja didelės priežiūros. Mano pasiruošimas – susikrauti daiktus, susimontuoti ratus, standartiškai pasitikrinti mašiną, ar prisukti varžtai, ar užtenka tepalo, ar reikia kažką pakeisti, nes dažniausiai po varžybų negrįžti sveikas – visko būna gyvenime“, – dalijosi D. Radzevičiūtė.
Vienoms varžyboms važiuojant su paprastu automobiliu prireikia 6-8 padangų, tad per sezoną tenka pakeisti toli gražu ne vieną komplektą. Bet tai ne tik sėkmingo pasirodymo, tačiau ir saugumo užtikrinimas – istorijoje yra buvę įvairių nelaimių drifto varžybų metu, pavyzdžiui, apsivertimų, tačiau tai nesibaigia tragiškai ir tik dėl to, kad šiame autosporte saugumas yra pirmoje vietoje ir kiekviena detalė turi būti tinkamai paruošta varžyboms.
Nemalonios replikos nebeskaudina
Moterys autosporte, ypač drifte, vis dar išlieka reginiu, į kurį žmonės žiūri išpūstomis akimis. Prieš maždaug šešerius metus driftu susidomėjusi Deimantė patikina, jog bėgant laikui, šio sporto populiarumas vis auga, o tuo pačiu plečiasi ir moterų ratas:
„Jeigu nesuklysiu, prieš kokius 3 metus buvo, bet jos ateina ir išeina – laikinai. Dabar, žinokit, pilna. Nežinau, kiek šiais metais moterų išriedės, nes viskas kasmet labai keičiasi, bet, kiek žinau, jų yra mažiausiai 5-6, o kiek dar nepažįstu. Moterų tarpe driftas darosi labai populiarus, kažkuo patraukė (šypsosi).“
Pati D. Radzevičiūtė atvira – nors bendruomenėje iš vyrų palaikymo sulaukia begalės ir yra motyvuojama judėti pirmyn, žiūrovų tarpe vis dar pasitaiko replikų, kurios ne itin malonios. „Pasitaiko variantų, kai sako: „Klausyk, boba, tu nemoki važiuot“, – dalijasi mergina.
Per tiek laiko Deimantė sako išmokusi numoti ranka į tokius pasisakymus, tai ragina daryti ir kitas moteris, kurios su baime nori žengti į sportą, kuriame dominuoja vyriškos lyties atstovai, tačiau nedrįsta peržengti per save dėl galimo neigiamo požiūrio.
„Mes, moterys, esam jautrios ir trapios, būnant sporte, kur daug vyrų, jie mus mėgsta, liaudiškai tariant, valgyti, pas mane irgi buvo praverktų dienų. Jie tikrai nepagalvoja, ką sako, bet palinkėčiau nepriimti tokios nuomonės tiesiai į širdį, nes vyrai kartais pavydi, kai mums gerai sekasi. Reikia turėti labai gerą sieną už savęs, kai ateina, pasako, kad nemoki važiuoti, o tu žiūri su šypsena ir toliau darai tai, kas patinka – tada visus erzina“, – kitas moteris drąsina D. Radzevičiūtė.
O galiausiai, ji linki niekada nepasiduoti ir siekti savo svajonių, kad ir ką sakytų aplinkiniai – pradžia bus sunki, pasitaikys kreivų žvilgsnių, tačiau tai nestabdo, o tampa stimulu įrodyti, jog viskas įmanoma.
