Apie tai, kad Mantas Jakštas pasirinks kunigo kelią tikriausiai negalvojo niekas. Vyro tėvai nesimelsdavo, nevaikščiodavo į bažnyčią ir jį pakrikštijo septynerių, bet tik todėl, kad kita pora paprašė klieriko tėvų tapti pažįstamos mergaitės krikštatėviais. Tad sunku pasakyti, kaip tikėjimas atsirado jo gyvenime.
„Manau, kad Dievas turėjo savų planų mano gyvenime ir tas veikimas nebuvo kažkoks konkretus. Mano tėvai nevaikščiojo į bažnyčią, nesimelsdavo. Bažnyčia man buvo nelabai žinomas objektas.
Apskritai pirmą kartą žodį bažnyčia išgirdau būdamas maždaug 6 metų, nes kiekvieną sekmadienį mano smėlio dėžės draugas dingdavo kažkur. Man visada buvo įdomu, kur jis. Pasirodo, kad jis važiuodavo į bažnyčią ir būdavo patarnautojas ten. Po daugelio metų mes su juo susitikome kunigų seminarijoje. Dievas nuo pat smėlio dėžės vedė panašiu keliu.
Tėvai mane pakrikštijo tik 7 metų. Bet ne dėl to, kad būtų tikintys, o jų pačių paprašė būti kitos mergaitės krikštatėviais, tad jie pagalvojo, kad ir mane reikėtų prie to pačio sutvarkyt. Pakrikštijo ir maždaug ties tuo ir baigėsi mano santykis su bažnyčia“, – šypsosi jis.
Staigus noras dalyvauti mišiose
Tiesa, pirmąją komuniją ir sutvirtinimo sakramentą vyras priėmė kartu su visa klase, nes taip darė visi klasiokai.
„Visi klasiokai lankėme ir tikybos pamokas. Tai buvo dar viena laisva pamoka, kai gali nieko neveikti ir pasijuokti iš mokytojos, kaip daro visi paaugliai.
Priėmiau pirmąją komuniją, bet ir ji manęs nepadarė tikinčiu. Vieną kartą ėjau pro bažnyčią ir man tiesiog atėjo mintis į galvą, kad man reikia būti mišių patarnautoju. Nežinau nei kodėl, nei iš kur ji. Man buvo 14, gal 15 metų. Parašiau kunigui elektroninį laišką ir jis mane pakvietė ateiti. Nežinau, ar tuo metu jau buvau stipriai tikintis, bet tikėjimas toks dalykas – tai nebūtinai vien jausmas, bet ir ištikimybės reikalaujantis apsisprendimas“, – sako M. Jakštas.
Išgirdus apie norą patarnauti mišiose, vyro tėvus ištiko šokas, o vėliau pasidarė neramu. Pasak M. Jakšto, reikia pripažinti, kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje požiūris į kunigus nėra vien tik labai pozityvus.
„Žmonės, kurie yra toliau nuo bažnyčios, gali turėti arba kartais turi tam tikrą įtaresnį žvilgsnį į kunigus. Mano tėvus stebino toks mano staigus pokytis. Šeimoje vėliau buvo toks juokas, kad aš stosiu į seminariją ir kartais pavadindavo kunigėliu. Bet iš principo niekas nebūtų pagalvojęs, kad taip tikrai nutiks“, – juokiasi jis.
Nors tada jis buvo dar tik paauglys, M. Jakštas sako, kad jam visiškai nerūpėjo bendraamžių nuomonė dėl patarnavimo mišiose. Netgi atvirkščiai, dėl to jis jautėsi šiek tiek išskirtinis.
Norėjo įrodyti, kad gali
M. Jakštas mokosi jau ketvirtame kurse, tačiau jis šypsosi, kad nors atrodo, jog yra apsisprendęs būti kunigu, nežino, kaip jam atrodys rytoj.
„Kiekvieną vakarą dėkoju Dievui, kad išgyvenau dieną, kur man gera, man patinka ir kur jaučiuosi savo vietoje. Nežinau, kaip bus rytoj ar poryt. Iš tikrųjų mano apsisprendimas stoti į kunigų seminariją buvo žaibiškas. Po mokyklos aš įstojau į Vilniaus universitetą, pradėjau mokytis istoriją.
Tada maždaug po pusės metų studijų, man toptelėjo mintis, kad turiu stoti į seminariją ir būti kunigu. Aš nieko per daug negalvojau. Per savaitę laiko nutraukiau studijas, nuvažiavau pas parapijos kleboną, sutvarkiau reikiamus dokumentus, pranešiau tėvams ir likus pusei metų iki stojamųjų aš jau gyvenau ta mintimi, kad stosiu į kunigų seminariją“, – pasakoja jis.
Po to vyrą aplankė abejonės, kad galbūt padarė negerai, o pats sprendimas buvo per daug impulsyvus, tačiau klierikas prideda, kad būtent taip prie Jėzaus prisijungė ir Šv. Petras – išgirdęs kvietimą jis nė sekundės neabejojęs nusekė paskui jį. Vis dėlto M. Jakštas juokiasi, kad jeigu kas nors jo klaustų, kaip apsispręsti stoti į kunigų seminariją, jis patartų visiškai kitaip.
„Po mokyklos aš kaip ir mąsčiau apie kunigystę, bet tuo metu gavau parapijos klebono paraginimą, kad nėra kur skubėti ir galima dar pastudijuoti ir pasvartyti apie savo pašaukimą. Galvojau, ką man daryti, kur stoti. Visada norėjau būti aktoriumi ir žinojau, kad jeigu būsiu aktorius, tai tik labai geras ir populiarus, bet nesusiklostė tas kelias, nes nepriėjau net iki stojamųjų, kažkas mane pakreipė.
Tada iškilo klausimas, kur man stoti, nes mūsų visuomenėje nepriimtina, kad niekur nestoji. Man patiko istorija, ji man sekėsi, bet mokytoja manęs labai nemėgo, nes aš į pamokas nevaikščiojau. Metų pradžioje aš perskaitydavau visą vadovėlį, nes man buvo įdomu ir po to aš laisvai jaučiausi. Vieną kartą dvyliktoje klasėje mokytoja manęs paklausė prieš visą klasę, kur aš stosiu.
Galvojau pajuokausiu ir pasakiau, kad į istoriją. Tada ji padarė klaidą ir man, ir sau tuo pačiu. Ji pradėjo juoktis prieš visą klasę, sako, gi tu neįstosi – pamokų nelankai. Tada pagalvojau, kad aš tau parodysiu. Ir aš įstojau noro įrodyto apimtas. Paskui supratau, kad nei man jos reikėjo, nei reikėjo kažką mokytojai įrodinėti“, – sako jis.
Mama pravirko išgirdusi naujieną
Kai vyras pranešė, kad stos į seminariją, mama pradėjo verkti. Pasak M. Jakšto, dabar jis suvokia, kad galbūt jo mama geriau suprato visus iššūkius, kurie jo lauks apsivilkus sutaną.
„Manau, kad ją išgąsdino kunigiško gyvenimo realybė. Dabar, kai kalbamės, aš esu su sutana. Ir eiti per miestą su sutana ne visada yra lengva. Žmonėms tai yra kažkokia egzotika, nors jeigu jie susivoktų, kiek kasdien kunigų pro juos praeina, tai nebūtų tokios nuostabos, bet kadangi dabar praeina be jokio kunigiško ženklo, tai kažkas išeina su sutana visiems labai keista.
Mano mamą gąsdino tokie labai paprasti dalykai ir išankstinis požiūris į kunigą. Man prieš stojant, ji klausė ar sugebėsiu susitaikyti su tuo, kad sėdint kavinėje su mergina žmonės turės savo interpretacijų; sėdint su vaikinu kavinėje, žmonės turės interpretacijų; netgi einant gatvėje su brolio dukra, kuri yra maža, žmonės turės interpratacijų.
Sakė, jeigu su tuo susitaikysi ir tai neatrodys per daug svarbu, tada viskas gerai. Ją gąsdino ir tokie kunigiško gyvenimo elementai, kurių egzistavimą aš supratau visai neseniai. Pavyzdžiui, vienatvė. Man atrodo, kad prieš tai mama geriau suprato laukiančius iššūkius nei aš pats“, – sako jis.
Kad kunigų seminarijoje laukia iššūkiai, M. Jakštas suprato jau pačiais pirmaisiais metais.
„Man buvo toks keistas ir gana juokingas išbandymas, kurio gal paprasti žmonės nesupras. Kai buvau studentas, man Vilniuje labai patiko žiemą vakare apie 20 valandą įsėsti į autobusą ar troleibusą ir važinėtis ratais aplink centrą, žiūrėti, kaip gražiai pasipuošė miestas. Kai įstojau į seminariją, atėjo žiema, miestas pasipuošė ir aš supratau, kad nebegaliu taip daryti. Turiu laikytis taisyklių. Tai buvo pirmasis toks išbandymas, kai supratau, kad savo valią reikia šiek tiek į šoną atidėti.
Po dviejų metų supratau, kad yra ir didesni išbandymai nei negalėjimas pasivažinėti autobusu, pavyzdžiui, žmonių žvilgsniai, apkalbos. Bet viskas yra išgyvenama. Negali kaltinti ir žmonių, nes čia yra didelė dalis ir kunigų, klierikų kaltės. Manau, kad kuo atviresnis žmonėms esi, tuo mažiau visokių įsivaizdavimų bus“, – sako jis.
Kažkas sukirba matant besituokiančius klasiokus
„Man didesnis „skambutis“ nei vienatvė buvo tada, kai pamačiau, kad mano klasiokai pradeda tuoktis, baigę universitetus, įgiję magistro laipsnius, kai kurie jau turi vaikų. Buvo man toks signalas, kad jie turi į ką atsiremti, turi, ką apkabinti, mato savo augančius vaikus. Aš neturiu to. Tada buvo pokalbis su savimi ir su Dievu, apie tai, ką turi jie, o ką turiu aš. Būtų gera turėti gražią šeimą, pašaukimą į šeimą, bet turiu kitokį pašaukimą ir esu kviečiamas į nuotykį, kuris taip pat nemažiau įdomus“, – sako jis.
Vyro tėvai į tai, kad jis nesukurs tokios šeimos, kaip brolis, reagavo ganėtinai sudėtingai. Vyras sako, kad galbūt mama tai priėmė lengviau, tačiau tėčiui iki šiol yra sunkiau.
„Man jau nieko nebesako, tik kartais iš mamos išgirstu, kad tėtis vis dar pasibėdavoja, bet tik tiek. Dažnai tėvai iš didelės meilės savo vaikams nupiešia pačią šviesiausią ateitį, o tada būna labai daug nusivylimo ir liūdesio, jeigu jie nedaro taip, kaip norisi tėvams. Bet gyvenimas tik vienas, niekas kitas jo gyventi už mus negali“, – šypteli klierikas.
Svajoja apie kitokią bažnyčią
Pasak M. Jakšto, dažniausi stereotipai su kuriais jam teko susidurti yra tie, kad kunigai turi daug pinigų ir jog viskas atrodo taip, kaip aprašyta „Altorių šešėlyje“.
„Iš tikrųjų pats šią vasarą „Altorių šešėlyje“ perskaičiau antrą kartą, nes žmonės dažnai sakydavo, kad pas mus viskas, kaip toje knygoje. Bandžiau palyginti, kuo panaši dabartinė seminarija su aprašyta knygoje. Tiek dabar, tiek aprašytoje seminarijoje yra tokie patys žmonės atėję ieškoti Dievo. Visi mes ateiname dėl skirtingų priežasčių. Aišku, mano giliu įsitikinimu, šiais laikais praktiškai nėra tų, kuriuos būtų atvilkę tėvai.
Būkime biedni, bet teisingi – būti kunigu šiais laikas nėra nei didelė garbė, nei prestižas ar autoritetas. Kunigo pašaukimas yra nemažai marginalizuotas. Dar vienas iš panašumų yra tvarka, kurios mes laikomės – regula. Aišku, aprašyta regula yra daug griežtesnė nei dabartinė. Taisyklės yra tam, kad mūsų yra 30 vyrų ir turi būti nustatytos kažkokios taisyklės, kad galėtume išgyventi.
Nuo 21 valandos vakare prasideda mūsų įdomioji dienos dalis, kuri vadinasi „Šventoji tyla“. Ji prasideda 21 valandą ir tęsiasi iki kitos dienos 7 val. ryto. Iš tikrųjų panaši struktūra, kaip karo akademijoje, bet mes nesame tokie sportiški. 3 kartus per savaitę galime išeiti į miestą, o savaitgaliais atliekame praktiką mums paskirtose bažnyčiose, kur mes važiuojame padėti, patarnauti, ruošti vaikus sutvirtinimui. Laisvės yra tikrai daugiau nei „Altorių šešėlyje““, – juokiasi jis.
Klierikas sako, kad praktikuodamasis bažnyčioje visada stengiasi pažiūrėti žmonėms į akis, nes jo manymu, to labiausiai ir reikia šių dienų kultūroje.
„Mes gyvename tokioje skubančioje kultūroje, kur žmonės ateina į mišias, pasimeldžia ir po jų išsiskirsto. Kai iš tikrųjų bažnyčia turėtų būti bendruomenė. Visada galvodamas apie bažnyčią svajoju, kad jeigu būsiu kunigas, norėčiau, kad mano parapijos žmonės neskubėtų skirstytis, o eitų išgerti arbatos, bendrautų ir vieni kitus pažinotų“, – sako M. Jakštas.
