Savo istorija E. Ignatavičienė sutiko pasidalinti ir su portalu tv3.lt. Mergina papasakojo apie mamos mirtį, kovą su liga bei gyvenimą vaikų globos namuose.
Dabar Evelina į pasaulį žvelgia suaugusio žmogaus akimis, tačiau dvylikos netekusi mamos nesuprato, koks tai skaudus išgyvenimas.
„Mano mama mirė nuo vėžio. Tada buvau dvylikos metų, dar tikrai vaikas ir pilnai galbūt nesupratau, kas yra mirtis. Reagavau ne taip baisiai, kaip galbūt reaguočiau dabar, kai jau suprantu, kas tai yra“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Tačiau nors ir nesupratusi, kas yra mirtis ir kad mamos nebėra, mergina jos be galo ilgėjosi. Ypač palaikymo reikėjo prasidėjus vėžio gydymui.
„Jos labai trūko, ypač trūko, kai susirgau ir kai gydžiausi, gulėdavau ligoninėj. Dauguma vaikučių turėjo šalia mamą ar tėtį, kurie nuolat padėdavo jiems, nes tikrai tos pagalbos reikėdavo tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes būdavo labai sunkių dienų. Kai gyvenau globos namuose, aš mintyse kažkaip labiau tą netektį išgyvendavau. Kai būni vaikas, tu nelabai supranti, kas tai yra“, – apie mamos ilgesį kalbėjo Evelina.
Gyvenimas nubloškė į globos namus
Netekusi mamos, Evelina su dviem broliais ne iškart pateko į vaikų globos namus. Maždaug metus laiko vaikai gyveno su globėja, kuri juos buvo įsivaikinusi. Tačiau ten sąlygos nebuvo puikios – trūko šilumos ir meilės.
„Mes ne iš karto patekom į globos namus. Mus dar buvo įsivaikinusi mokytoja, iš ten, kur mes mokėmės. Pas ją kažkiek gyvenom, bet nejautėm meilės ir jautėm skirstymą, nes ji turėjo du vaikus. Ir paskui, po metų kažkur ar greičiau, mes patekom į globos namus“, – pasakojo E. Ignatavičienė.
Pradžioje gyvenimas globos namuose sukėlė daug streso, mat vyraujantis įsivaizdavimas, jog ten vaikai neprižiūrimi ir skriaudžiami sukūrė niūrų tolimesnio gyvenimo paveikslą. Tačiau po kiek laiko mergina suprato, kad visa tai melas, o globos namuose augti nėra taip blogai.
„Iš pradžių buvo stresas, nerimas, baimė, kaip čia bus, nes visuomenė nupiešia vaikų namų siluetą, kad ten yra labai blogai, kad ten skriaudžia vaikus. Bet galiu tai paneigti, kad taip tikrai nėra. Niekas ten vaikų neskriaudžia, ten tikrai yra gerai. Ten esi aprengtas, pavalgydintas, turi kur šiltai išsimiegoti“, – prisiminimais apie gyvenimą globos namuose dalijasi Evelina.
Tiesa, mergina turi tėvą, su juo minimaliai paliko ryšius. Tačiau gyventi su juo negali – tėtis turi priklausomybę.
„Turiu tėtį, bet su juo nebendrauju. Palaikau minimaliai ryšį, bet jis linkęs į alkoholį, turi priklausomybę. Vaikų namuose gyventi geriau nei gyventi su tėčiu, kuris geria, neprižiūri, kuris nesirūpina“, – kalbėjo pašnekovė.
Vienintelis dalykas, kurio trūko augant globos namuose – meilė. Tiesa, mergina sako, jog auklėtojos stengdavosi suteikti kuo daugiau dėmesio, tačiau jis neatstojo taip reikalingos artimųjų šilumos.
„Tik tiek, kad trūksta meilės, to ryšio tokio, kurį gauni iš artimųjų – mamos, tėčio. To ten nėra. Kad ir kaip stengiasi galbūt tos auklėtojos duoti tos šilumos, bet vis tiek jauti, kad tai yra šiek tiek dirbtina. Bet ten viskas gerai, aš esu patenkinta, kad ten užaugau. Išaugau geru žmogumi, nenuėjau kažkokiais klystkeliais“, – pasakojo Evelina.
Vos keturiolikos – baisi diagnozė
Išvykus paatostogauti į sanatoriją, pradėjo silpti Evelinos jėgos. Kosulys, iš nosies bėgantis kraujas tapo kasdieniais palydovais.
„Aš buvau sanatorijoj, nieko nesigydžiau, atostogavau ten ir pradėjau jausti silpnumą. Buvo labai silpna, labai kosėdavau, kosėjau su kraujais ir iš nosies labai dažnai bėgdavo kraujas. Nenorėjau nieko daryti, tik gulėti lovoje. Vėliau ant rankų ir kojų atsirado mėlynės“, – pirmuosius leukemijos simptomus prisimena Evelina.
Mergina prisimena, jog grįžusi iš sanatorijos į globos namus buvo taip nusilpusi, jog nebegalėjo savo jėgomis apsirengti. Atlikus kraujo tyrimus atsakymai buvo blogi, o diagnozę išgirdo tik apkeliavusi tris Lietuvos miestus.
„Grįžau į globos namus ir padarė kraujo tyrimą. Aš atsimenu, kad vos apsirengiau, jau grįžus visiškai nepajėgiau apsirengti, mano organizmas buvo nusilpęs. Padarė kraujo tyrimus, rodikliai buvo blogi. Tada iš karto mane siuntė į Marijampolę, iš Marijampolės į Kauną, iš Kauno į Vilnių ir jau Vilniuj diagnozavo ligą“, – pasakojo pašnekovė.
Tiesa, Evelina ne iš karto suprato, jog jos diagnozė – sunki ir apie ligą nebuvo nieko girdėjusi. Mergina klasiokei rašė, jog po poros mėnesių grįš į mokyklą ir viskas yra gerai.
„Atėjo ir man pasakė: „Jums leukemija“. Aš apskritai nebuvau girdėjusi tokio žodžio ir net nežinojau, kad tai yra vėžys. Rašinėjausi su klasioke, ji klausė, kada grįšiu, kad pasiilgo ir aš jai parašiau, kad kokie du mėnesiai ir grįšiu į mokyklą, nes aš galvojau, kad tai yra paprasta liga ir greit išgysiu, viskas bus gerai. Vėliau man atnešė knygutę, ten buvo parašyta, kad nuslinks plaukai nuo vaistukų ir panašiai. Bet, iš tikrųjų, reagavau labai ramiai. Nebuvo, kad verkčiau, sakyčiau, kad nesigydysiu ir panašiai“, – prisiminimais dalijosi Evelina.
Gyvenimas atsiuntė angelą sargą
Dabar Evelinos leukemija remisijoje – mergina pasveiko. Tačiau dar dabar pašnekovė nesulaiko ašarų. Daugiausiai palaikymo mergina sulaukė iš krikšto mamos – ji aplankydavo, padėdavo nusiprausti ir matė, kaip liga veikia Eveliną.
„Krikšto mama iš pradžių su manim buvo, ji labai padėjo. Aišku, ji negalėjo su manim būti dažnai, nes turi ir savo šeimą, savo gyvenimą. Bet ji su manimi daug laiko praleido ligoninėj. Ji mane ir prausdavo, ji matė, kaip man slenka plaukai duše tiesiog plaunant galvą. Baisu. Kai prisimenu, tai dabar tikrai net ašaros kaupiasi“, – pasakojo E. Ignatavičienė.
Stiprybės nepasiduoti suteikė aplinkiniai – draugai, mokyklos bendruomenė ir ligoninės personalas: „Iš ko sėmiausi stiprybės, tai, manau, kad jos suteikė visi žmonės, kurie buvo šalia – mano šeima, draugai, netgi mokykla palaikė tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Mano gydytoja Goda, nuostabi gydytoja, aš ją iki dabar prisimenu. Ir šiaip, visas personalas ligoninės. Ten nėra gydytojų, kurie yra pikti, kurie ateina susiraukę. Ten visi šypsosi ir matosi, kad gydytojai yra atsidavę savo darbui, vaikams.“
Globos namų auklėtojos Evelinos negalėjo lankyti dažnai – juos skyrė didelis atstumas. Tada gyvenimas Evelinai atsiuntė tikrą angelą sargą – moterį, kurią ji vadina globėja ir bendrauja iki šiol.
„Turiu nuostabų žmogų, atsiradusį iš gatvės, tai aš ją vadinu globėja. Kai gydžiausi ligoninėje, mane mažai kas lankydavo, nes auklytėms būdavo toli važiuoti iš vaikų namų. Buvo tokia moteris, ji lankydavosi Kaziuko mugėse ligoninėje, pirkdavo vaikų darytus darbus ir taip aukodavo vaikučiams. Ji kažkada paklausė, gal yra vaikų, kuriuos mažai lanko ir kuriems reiktų kažkokios pagalbos. Nebūtinai finansinės, bet bendravimo, ryšio. Mus supažindino ir mes su ja iki dabar bendraujam ir susitinkam, palaikom gerus ryšius. Ji toks stebuklas, atsiradęs mano gyvenime“, – kalbėjo mergina.
Matė ir šilto, ir šalto
Gydymas truko tris metus – nuo 14-ikos iki 17-ikos metų. Per tą laiką mergina turėjo įvairių dienų. Evelina dar iki dabar prisimena kiekvieną išėjimą Iš ligoninės.
“Ne visą laiką leidau ligoninėse. Iš pat pradžių, atsimenu, pragulėjau du mėnesius, nes mane per gimtadienį išleido į namus pirmą kartą, balandžio mėnesį. Paskui išleido tik kelioms dienoms, viskas turėjo vykti labai saugiai. Buvau su kauke, negalėjau vaikščioti po prekybos centrus, negalėjau būti dideliam žmonių rate, nes mano organizmas buvo silpnas, turėjau saugotis, kad nepasigaučiau kokio viruso”, – prisiminimus pasakojo E. Ignatavičienė.
Stiprėjant organizmui, iš ligoninės išleisdavo vis dažniau. Mergina itin dėkinga savo vadinamai globėjai ir „Mamų unijai“ – Evelina pamena keliones ir pasivaikščiojimus, kurie tapo vis dažnesni.
„Kai mano organizmas stiprėjo, kai aš jaučiausi stipresnė, išleisdavo dažniau. Globėja yra iš Vilniaus, ji mane pasiimdavo į miestą pasivaikščioti gryname ore, pabūti Vilniaus centre, kažkur tiesiog pasivaikščioti. „Mamų unija“ veždavosi į keliones. Prisimenu, kai buvom išvykę į delfinariumą Klaipėdoje. Turėjau tokių kelionių ir smagių akimirkų. Ne visą laiką leisdavau ligoninėj, išleisdavo, kai jau buvau stipresnė“, – pasakojo Evelina.
Tačiau buvo įvairių dienų. Kartais mergina užsidariusi kambaryje verkdavo, tačiau niekad nepasidavė, kad ir kokios emocijos užplūsdavo.
„Būdavo ir sunkių akimirkų, kai verkdavau atsisėdusi. Nesakau, kad visą laiką būdavau su šypsena. Buvo ir sunkių akimirkų, kai užsidariusi verkiau, ir juokiausi iš skausmo. Visokių tų emocijų buvo. Aš esu tokia kovotoja, kažkaip manęs niekas nepalaužė ir aš visom keturiom kabinuosi į gyvenimą“, – blogas dienas prisiminė pašnekovė.
Suprato gyvenimo trapumą
Dabar E. Ignatavičienė į praeitį žvelgia suaugusio žmogaus akimis. Mergina tik dabar pradeda suprasti, jog kovojo su mirtimi, o išgijimą laiko stebuklu.
„Kaip matau dabar savo akim, tai kovojau su mirtimi ir visai to nesuvokiau. Tikrai, kad pasveikau yra visiškas stebuklas. Ir dabar, žiūrint į vaikučius, kurie serga, tai nuolat kaupiasi ašaros ir kyla didelis noras jiems padėti, kad jiems būtų geriau. Bet kol kas nieko negaliu padaryti, nes turiu mažą sūnų“, – pasakojo pašnekovė.
Mergina ir kitiems nori priminti, jog gyvenimas kažkada baigiasi: „Po ligos pradėjau vertinti gyvenimą, žiūrėti į jį visiškai kitaip. Kad pačios mažiausios smulkmenėlės, kažkokie džiaugsmai yra labai dideli džiaugsmai. Gyvenimu reikia džiaugtis kiekvieną akimirką, nereikia būti piktam, nes gyvenimas laikinas. Reikia mėgautis, džiaugtis juo, branginti kiekvieną rytą, kiekvieną minutę, praleistą su artimais žmonėmis. Sakyti tik gerus dalykus, nes niekada nežinai, kas gali užklupti gyvenime. Supratau, kad gyvenimas yra labai trapus.“
Po ilgų metų gydymo, Evelinos gyvenime įvyko stebuklas. Dabar didžiausias merginos džiaugsmas – pusantrų metukų pirmagimis Kevinas. Nors vaikas nebuvo planuotas, o iš pradžių buvo neramu, kaip jį reikės auginti, dabar Evelina labai laiminga – visas negandas nuvijo džiaugsmas išvydus sūnų.
„Tikrai negalvojau, kad taip anksti sukursiu šeimą, bet visiškai nesigailiu. Kai sužinojau, kad laukiuosi, kartu ir nerimo buvo, kaip viskas bus, nes aš jauna. Aš esu labai laiminga, kad jį turiu. Jis mano stebuklas, mano pasaulis. Nežinau, manau, kad kiekviena mama, laikydama savo vaiką ant rankų, yra pati laimingiausia, kai turi savo kūną ir kraują ant rankų“, – džiaugėsi mergina.
Norintieji prisidėti prie Evelinos likimo draugų gydymo, gali skirti 1,2% gyventojų pajamų mokesčio paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“.Taip pat galite prisidėti aukodami: Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“; LT 77 7300 0101 4079 5625 („Swedbank", AB); Įmonės kodas: 302288579; Banko kodas: 73000; SWIFT kodas: HABALT22; Adresas: Prašiškių g. 47, Vanaginės k., Riešės sen., LT-14332 Vilniaus raj.sav.
