Širvintų rajone Vytauto Gaidelio bityne stūkso tikras Medaus kalnas, į kurį bitės kasmet prineša kilogramus medaus. Dabar facebook bei internetiniame puslapyje, pavadintuose „Medaus kalnu“, jis dalinasi savo bitininkystės įspūdžiais bei patirtimi. Pats bitininkas nuo vaikystės su bitėmis jau buvo susidūręs, tačiau tik suaugęs rimtai pabandė jas „prisijaukinti“.
„Atmintyje yra išlikęs vaizdas, kai Pabradėje pas senelį sode stovėjo 4 aviliai su bitėmis. Deja, tai buvo vaikystėje ir tai buvo visos mano žinios apie bitininkystę. Vėliau, kai šalia bitininkaujantis kaimynas Dainius mane įtraukė į šį nuostabų bičių gyvenimą, teko stipriau pasidomėti bitėmis ir bitininkyste. Galima sakyti, kad viską pradėjau nuo nulio, bet tame yra kažkas ir įdomaus, tiek pats, tiek kiti gali palyginti, kaip viskas keičiasi, tobulėja, tiek žinios tiek bitynas“, – apie bites pradeda pasakoti Vytautas.
Pats jis labai mėgsta medų – tiesa, juokdamasis, kad kai kurie žmonės galbūt jį mėgsta žymiai labiau, lyginant su tuo, kiek jo suvalgo. „Aš pats suvalgau nemažai medaus. Jį valgau ne tik kai susergu, bet medumi gardinu arbatą, valgau su sūriu, varške, blynais, nevengiu ir vieno kito šaukštelio medaus tiesiai iš stiklainio. Nors, žinoma, yra pirkėjų, kurie savo reikmėms perka medaus ženkliai daugiau nei aš suvalgau.“
Kuo daugiau žinai, tuo lengviau susidraugauti
Vyras sako, kad baimės būti sugeltam niekad nebuvo. Tokia jau profesija – bičių kaprizų neišvengsi. Tiesa, su bitėmis susidraugauti, pasirodo, įmanoma. Tereikia pernelyg nedrumsti jų gyvenimo bei ramybės.
„Bitės nėra kaip šuniukas ar kačiukas, su jomis nepažaisi, neisi pasivaikščioti, tad ir prisijaukinimas nelabai įmanomas, tačiau susidraugauti tikrai galima. Tam reikia nuolat domėtis bitėmis, suprasti kaip jos gyvena, ko joms reikia, kai turi pakankamai žinių, tai eidamas prie avilio, jau žinai ką ir kokiu tikslu darysi, kuomet prie avilio viską atlieki greitai, be streso, tai ir bitės į tave nekreipia dėmesio.
Bitininkystė labai priklauso ir nuo emocijų – jei eini prie avilio gerai nusiteikęs, bitės tai jaučia, tačiau jei būsi suirzęs, galimai tavo veiksmai apžiūrint bites bus grubesni, tai ir bitės jau į tave kitaip reaguos“, – pasakoja pašnekovas.
Vytautas pamini, kad bitės – nėra agresyvus gyvis. Paprastai jos į žmones net nekreipia dėmesio, jei nepradedame drumsti jų ramybės. Tiesa, neramesnės jos gali pasidaryti keičiantis orams ar netoliese nuolat besisukant žmonėms.
„Jei bitės yra susikoncentravusios į nektaro ar žiedadulkių rinkimą, jos į netoliese esančius žmones visiškai nekreipia dėmesio. Tačiau bitės gali būti suirzusios dėl blogo oro, staiga nutrūkusio medunešio, netvarkingo avilio ir pan. Tad jei bitininkas pasirūpins, kad pas jį bityne tvarkinguose aviliuose bus laikomos stiprios šeimos su geromis motinėlėmis, prie bityno bus pakankamai medingų augalų, iš kurių bitės galės rinkti nektarą, tai ir kaimynai nepastebės, kad šalia yra bičių.
Žinoma, dar pasitaiko ir agresyvesnių bičių šeimų, kurios gina savo avilius didesniu atstumu, neretai tai būna kai bičių motinėlė apsivaisina su giminingais tranais, tokiu atveju po kelių metų bičių šeima gali pasidaryti agresyvesnė, tačiau tai jau ne bičių, o bitininkų kaltė, kad jie neisima veiksmų tai pakeisti, arba dar blogiau, kad laiko tokias bičių šeimas tokiose vietose, kur yra žmonių, kuriuos gali sugelti.“
Iš darbštuolės – mažai medaus
Bitininkas atkreipia dėmesį, kad kaip mažas vabzdys bitės suneša tikrai mažai medaus. Anot jo, kad galėtume gėrėtis kilogramu medaus, bitės turi apskristi mažiausiai porą milijonų žiedų!
„Viena bitė savo medaus pūslėje gali sutalpinti 20-60 mg nektaro, kuris vėliau avilyje perdirbamas į medų. Kad suneštų kilogramą medaus, jos turi surinkti nektarą mažiausiai iš 2 milijonų žiedų ir į avilį suskraidyti apie 120 – 150 tūkstančių kartų. Kai bitė išskrenda iš avilio, ji per vieną kelionę aplanko nuo 50 iki 100 žydinčių augalų, o tai labai priklauso nuo augalų nektaringumo. Kadangi avilyje aktyvaus sezono metu gali būti apie 60-80 tūkstančių bičių, tai tie maži kiekiai gali ženkliai pasikeisti“, – stebisi 10 metų bites laikantis bitininkas.
Jis pastebi, kad bitės medaus atneš tada, kai netoliese turės didelį žiedų rezervą: „Jei bitės yra vežiojamos, aviliai yra įrengiami netoli grikių ar rapsų laukų, tai automatiškai ir suneša daugiau medaus. Viskas labai priklauso ir nuo augalų kiekio.“
Tiesa, prie Vytauto bityno ant kalno yra daug pievų, miškų, Neries ir Musės upių pakrančių, dėl to medus yra visiškai natūralus ir labai atsiduoda gamta.
Harmoninga hierarchija
Kaip atrodo bičių gyvenimas avilio viduje? Kuri bitė aršiausia? Šie klausimai turbūt kyla daugeliui. Pašnekovas atsako, kad bitės darbus pasiskirsto pagal savo amžių, o šalia avilio niekada neleidžia svetimšalių gyvių.
„Bitės pagal savo amžių dirba tam tikrus darbus. Iš pradžių kai jos yra jaunos ir dirba tik avilio viduje, tokias bites bitininkai vadina „avilio bitėmis“. Jos pirmą dieną dažniausiai nieko neveikia, jei lizde yra mažiau šilumos, jos stipriau apgula perus, taip juos sušildo. Vėliau jaunos bitės pradeda dirbti intensyviau, valo tuščias korių akeles, iš kurių išsirita bitės, jas išlygina, ištepa seilėmis, išblizgina. Taip sutvarkyta akelė būna pilnai paruošta, kad bičių motina galėtų dėti kiaušinėlius. Paaugusios bitės gamina bičių pienelį, maitina perus, siuva korius, tvarko bičių duoną, valo akeles, vėdina lizdus.
Dar vyresnės bitės pradeda suneštą nektarą į medų. Kitos bitės užsiima sargyba ir saugo avilį nuo pašaliečių – ypač neleidžia svetimų bičių ar širšių“, – sako pašnekovas ir priduria:
„Pirmiausia bitės išskrenda į lauką, susipažįsta su aplinka, įsidėmi savo avilio vietą. Kiekvieną dieną jos, išskridusios į lauką, skrenda vis toliau, taip susipažįsta su aplinkine teritorija. Šios bitės padeda jaunoms bitėms prasigraužti ir išlįsti iš korio akelių. Yra bitės, kurios rūpinasi avilio švara – bitei išlindus, jos nulygina akelės kraštus, o paskui išvalo savo akelę.
Jos taip pat uždengia užaugusius perus ir užakiuoja korių akelėse subrendusį medų. Pikiu ištepa visas sienas ir užkemša plyšius, supikiuoja rėmus, lubų lenteles arba audeklą. Jos gamina vašką, siuva korius, saugo avilius bei vėdina lizdus. Išskridusios į lauką, parneša nektaro, žiedadulkių ar pikio. Bitės nenustoja dirbti ir naktį, jos iš sunešto nektaro garina drėgmę, tvarko korių akeles, motinėlė nesustodama deda kiaušinėlius, taip ir sukasi viskas ratu“, – greitą bičių gyvenimą nupasakoja jis.
Medus drėgmės nemėgsta
Vyras pastebi, kad norint gauti kokybišką medų žmogui įsikišti beveik nereikia. Už jį visą darbą padaro bitė – suneša nektarą, pagamina medų ir jį supila į korius.
„Gauti kokybišką medų bitininko pastangų nereikia, viską padaro pačios bitės. Jos surenka nektarą, supila jį korių akeles, subrandina, užakiuoja, o bitininkui reikia tik paimti korį su medumi ir jį išspausti. Visa kita įranga reikalinga ne tam, kad gautume kokybišką medų, o tik tam, kad palengvintų bitininkų darbą. Be jokios įrangos dažniausiai galima medų supilstyti“, – sako jis.
Įdomu, kad suneštame meduje drėgmės bei vandens beveik nėra – bičių apdirbtas medus savyje turi daug sacharozės bei kitų natūralių cukrų.
Jei medus laikomas tinkamai, jam galiojimo laiko beveik nėra.
„Kai bitės atneša surinktą žiedų nektarą, jis yra labai skystas ir jame būna daug drėgmės. Nektaras į bičių medaus skilvelį patenka susimaišęs su seilėmis, kur nektare esanti sacharozė, paveikta fermentų, skyla į gliukozę ir fruktozę. Vėliau perdirbtą nektarą bitės supila į korių akeles, iš jo išgarina drėgmę iki 18-20 procentų ir kai medus subręsta, jis korio akelėse yra uždengiamas vaško dangteliais“, – pasakoja jis.
Tiesa, vis dėlto medų galime sugadinti patys, laikydami netinkamose vietose:
„Jei iš avilio išimsime dar nesubrandintą medų, jei medus bus laikomas netinkamomis sąlygomis arba tvarkomas su nešvaria įranga, jis gali sugesti. Medų geriausia laikyti tamsioje ir sausoje vietoje, kurioje drėgmė ne didesnė kaip 60 procentų, 5–10 laipsnių temperatūroje. Nepatariama medaus laikyti tiesioginiuose saulės spinduoliuose“, – įspėja pašnekovas.
Turbūt ryškiausią skonį visada turi pavasarinis medus – tuo metu sužydėję augalai duoda sodriausią skonį.
