Neretai patekus į toksiškus santykius jie žmogų uždaro tarsi kalėjime. Nelieka laisvės, savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Kartais, norint iš jų ištrūkti, prireikia ne poros, ne kelių, o gero dešimtmečio.
Dešimt metų – tiek laiko praėjo, kol psichologinį ir fizinį smurtą kentusi Rasa galiausiai nusprendė priimti sprendimą toksiškuose santykiuose padėti tašką. Kartu su buvusiu draugu Rasa susipažino 2008 metais, Airijoje. Ji pasakoja, kad svečioje šalyje ji gyveno nuo paauglystės, o jis – buvo ką tik atvykęs emigrantas.
„Susipažinome visai netikėtai – man buvo 18, o jam 21-eri. Tuo metu draugystė buvo trumpalaikė, jam teko grįžti pas mamą. Prabėgo mėnuo ir jis manęs paprašė atvykti. Prabuvus kartu keturias dienas, nusprendėme kartu apsigyventi. Skamba neįtikėtinai, tačiau tuo metu atrodė, kad taip turi būti“, – pasakoja apie greitą santykių pradžią Rasa.
Naujasis merginos draugas darbą gavo kitame mieste, todėl pora savarankišką gyvenimą pradėjo toliau nuo tėvų. Pasak Rasa, tuo metu visas atrodė panašu tarsi į pasaką: „Gaila, kad toji pasaka tetruko vos metus. Paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis – atsirado nauji draugai, prasidėjo išgėrinėjimai, lakstymas, pirmosios išdavystės...“
Pasaka virtusi pragaru
Tai buvo pirmieji požymiai, kad santykiai juda bloga linkme. Rasa sako netrukus pasijutusi viena. Elgesio pokyčius ir išdavė atsitraukimas nuo merginos draugų, artimųjų. Tuo metu ji sako nesupratusi, kas vyksta ir kodėl vaikinas su ja taip elgiasi, kadangi prieš tai – viskas buvo idealu:
„Pradėjo palikinėti mane vieną namuose, nepažįstamame mieste. Negrįždavo paromis, o net ir jo sulaukusi likdavau kalta, kad prieštarauju tokiam elgesiui. Įžeidinėdavo mane įvairiais žodžiais, o aš tik verkiau ir niekaip nesupratau, kaip mano mylimas žmogus galėjo taip pasikeisti. Kaltindavau save ir visuomet jaučiau kaltės jausmą.
Fizinis smurtas prasidėjo praėjus dar vieneriems metams, kuomet sužinojau, jog laukiuosi pirmosios dukros. Tą kartą jis mane naktį išmetė vieną į gatvę. Į namus mane parvedė draugai, kurie tuo metu su mumis gyveno. Prasidėjo atsiprašinėjimai, pažadai, kad pasikeis. Iš nevilties ir meilės jam, tuo patikėjau.“
Būdama ketvirtą mėnesį nėščia Rasa susidūrė su mažakraujyste. Apsilankius ligoninėje ji pasijuto silpnai, kreipėsi pagalbos į draugą, kuris tik skubėjo kuo greičiau į traukinį. Grįžus į namus prasidėjo tikras pragaras.
„Jis tapo tikru monstru po to, kai pareiškiau, kad taip elgtis su manimi negalima. Jis smaugė mane iki sąmonės netekimo. Prabudau gulėdama ant žemės, parašiau žinutę draugei ir susikrovusi daiktus išvykau. Būdama taksi automobilyje vis verkiau, klausiau savęs, kodėl jis toks, juk laukiuosi nuo jo vaiko, myliu.
Po kelių dienų mano telefonas netilo – draugas mane ėmė atakuoti skambučiais, žinutėmis. Gailėjosi, kad taip pasielgė. Būdama naivi aš ir vėl eilinį kartą juo patikėjau. Vėliau, kai gimė dukra, smurto protrūkiai pasireiškė vis dažniau ir dažniau. Tačiau aš savęs ir toliau neklausiau, įtikinėjau, kad jis gali būti mylintis, geras vyras“, – dabar savo žodžiais negalinti patikėti pasakoja Rasa.
Besilaukiant dukrelės vienas po kito kirto ir kiti skaudūs įvykiai. Pirmą kartą savomis akimis ji įsitikino, kad antroji pusė ją išdavinėja, kuomet šis gatvėje ėjo susikibęs už rankų su kita moterimi:
„Tada atrodė, kad pasaulis ir vėl griūna, tačiau ir toliau bandžiau ieškoti atsakymų, pateisinti jo tokį elgesį. Dar vieną kartą teko su nemaloniu įvykiu susidurti mums einant kartu, kai jį vardu pašaukė kita mergina. Jis tvirtino, kad jos nepažįsta, o aš tik tylėjau ir pasirinkau juo pasitikėti, nes nenorėjau susipykti.
Buvo ir tokių atvejų, kai jo gyvenime atsirado meilužė, kuri vis jam rašydavo, skambindavo. Jis ir pats to neslėpė, o apie kitus jo romanus išduodavo ir moteriška intuicija, kuri, kaip sakoma, niekada neapgauna.“
Aklas tikėjimas, atvedęs į savidestrukciją
Bėgo metai, o situacija namuose nesikeitė. Kad kartu su dukra galėtų išeiti iš namų, Rasa turėdavo gauti leidimą. Diena po dienos ji sulaukdavo įvairiausių kaltinimų, tačiau, kaip teigia ji pati, tokie žodžiai tapo beprasmiai, į juos ji tiesiog nebereaguodavo. Kartu su dukra moteris gyveno atskirą gyvenimą.
„Jis buvo vienišius, kuris grįžęs mušdavo ir kitaip žemindavo mane. Netrukus sužinojau, kad laukiuosi ir antros mergytės. Giliai viduje žinojau, kad sulaukusi antro vaikelio padėsiu tašką mūsų santykiuose. Tai bus istorijos pabaiga, o jis vis nenustojo kalbėti, kaip mūsų šeimai reikėtų dar vieno broliuko ar sesutės.
Pasakodama savo išgyvenimus Rasa pabrėžia, kad minčių skirtis buvo ne kartą. Tačiau nutraukus santykius viskas grįždavo į tą patį tašką. Dabar ji sako, kad tuo metu ją buvo užlupęs aklas tikėjimas ir viltis, kad antroji pusė pasikeis:
„Tuo metu vis atrodė, kad nėra taip blogai. Jis mokėdavo atpirkti visas padarytas nuoskaudas. Gimus pirmai dukrai norėjau, kad ji turėtų tėtį, nes pati savo gyvenime jo turėjau mažai. Dėl dukros buvau pasirengusi paaukoti save. Tą dariau daug metų.“
Lūžis, kai Rasa suprato, kad metas skirtis įvyko vienu sudėtingiausių jos gyvenime periodu, kuomet besilaukdama antrosios dukrelės ji pateko skubiai į ligoninę. Tuo metu ji sako, kad protą buvo aptemdęs rūkas, nesuprato, kodėl ir kokiu tikslu ji yra gydoma net antibiotikais:
„Vis klausiau, kodėl to reikia, o daktarės atsakymas buvo vienas, kad jeigu nebus leidžiami antibiotikai, gimdymo metu mano dukrai gali smogti sepsis, o man gresia net ir mirtis. Nesupratau, kas, kaip ir kodėl. Tik vėliau, pavarčiusi savo išrašą pamačiau diagnozės eilutę, kuri mane pribloškė – lytiškai plintanti liga.
Tuomet ir supratau, kad tam žmogui nėra nieko švento. Vėliau patikrinau ir jo bankininkystės išrašus, perskaičiau susirašinėjimus pažinčių svetainėse ir paprasčiausiai paklausiau, kodėl taip elgiasi. Gautas atsakymas mane pribloškė. Jis teigė, kad „turiu susitaikyti, nes kitaip nebus“. Pareiškiau, kad tai yra mūsų pabaiga, o jis manimi netikėjo.“
Žingsnis į laisvę
Ligoninėje dėl lytiškai plintančios ligos komplikacijų Rasa praleido du mėnesius. Dieną iš dienos veidu riedėjo ašaros, kaupėsi pyktis. Sulaukusi dienos, kai galės vykti į namus, jauna moteris ir vėl susidūrė su antrosios pusės abejingumu.
„Su visai daiktais turėjau trenktis viena, nes jam buvo kur kas svarbiau sporto salė. Grįžus į namus pareiškiau, kad jis turi išeiti. Ilgai dėl to kovojome, nes jam atrodė, kad išeiti turėčiau aš, tačiau man pavyko. Iki dukros gimimo stengiausi nepasiduoti, palaikė draugai, artimieji, nors ir jaučiausi stovinti vietoje.
Būdama nėščia 38 savaitę susirgau cukralige, teko vėl gultis į ligoninę. Būnant ten, po savaitės gimė ir mano dukrelė, po kurios gimimo tarsi viskas ir vėl apsivertė aukštyn kojomis. Dabar turiu viską, ko man reikia ir tas viskas yra mano dukros“, – teigia Airijoje gyvenanti moteris.
Atsigauti po ilgų metų, kuriuos praleido tarsi įkalinta toksiškų santykių kalėjime, Rasai dabar padeda ne tik aplinkiniai, tačiau ir psichologė. Dabar ji sako supratusi, kad santykiai, kuriuose teko taikstytis su narcisistinių savybių turinčia antrąją puse yra tik praeitis, iš kurios ji pasisėmė stiprybės ir gyvenimo pamokų.
„Gyvenimas yra gražus ir tik nuo mūsų priklauso, kada ir su kuo mes juo džiaugsimės“, – nusišypso ji.
Pasiteiravus, ko norėtų palinkėti moterims, kurios perskaičiusios jos patirtį jaučiasi įstrigusios panašioje rutinoje ir vis nedrįsta žengti žingsnio į šviesesnę ateitį, Rasa sako, kad viskas priklauso nuo kiekvieno savęs.
„Kai esi tokioje situacijoje, visi patarimai yra bereikšmiai. Kiekviena ar kiekvienas turi prieiti savo liepto galą. Pas vienus jis ilgesnis, pas kitus – trumpesnis. Noriu, kad skaitydami šį straipsnį žmonės pradėtų vertinti save, mylėti ir neabejotų.
Noriu, kad atėjus laikui išeiti iš santykių, nebūtų baimės. Išėjus gyvenimas nesustoja ir patikėkite manimi, jis tik gražėja, įgauna naujų spalvų. Nebijokite kreiptis pagalbos ir apie tai kalbėti atvirai, nes tik tai padės jums sustiprėti“, – baigdama pokalbį palinki Rasa.
