Šeimos pirmagimiui Adomui visai neseniai sukako treji metukai, o jo broliams – 10 mėnesių. Jau dabar tarp jų yra užsimezgęs tvirtas ryšys, kuris su laiku greičiausiai tik stiprės.
„Broliai sutaria labai gražiai. Adomas ateina, apsikabina trynukus, paduoda jiems žaisliukus, kartu žaidžia. O jie dievina Adomą, kai jį pamato – išsišiepia, tiesia į jį rankytes, nori paliesti, būti kartu. Viliamės, kad tas jų santykis ir toliau bus geras, tik dar tvirtės“, – kokiomis nuotaikomis gyvena šeima, pasakoja Jurgita.
Ji priduria, kad trynukai dabar pradėjo aktyviau pažindintis su namais, visur ropoti ir šliaužioti, todėl namuose tikrai netrūksta veiksmo ir pakilios nuotaikos.
„Pasitaiko momentų, kai būna sunkiau, vis tiek mažiukai yra trys. Bet šiaip jie yra labai geri ir ramūs vaikai, daug šypsosi, mažai verkia. Sakom, kad jie patys supranta, jog yra trys, todėl žino, kad apie kiekvieną neprišokinėsi“, – juokiasi pašnekovė.
Žinia, kad laukiasi trynukų, visus labai nustebino
Moteris prisimena, kad žinia, jog šeimą papildys net trys nauji nariai, buvo didžiulė staigmena, mat nei jos, nei vyro šeimoje tokių atvejų nėra buvę.
„Vyras visada norėjo didelės šeimos, tai kai sužinojome, kad laukiamės trynukų, sakėme, jog gavome su kaupu, kad jau tikrai būtų užtikrintai“, – juokdamasi pasakoja Jurgita.
Tiesa, iš pradžių ji sužinojo, kad laukiasi dvynukų, nors gydytoja jau tada neužtikrintai užsiminė, jog gali būti ir trys gyvybės. Galiausiai 12 nėštumo savaitę šie įtarimai pasitvirtino:
„Su tais gydytojo žodžiais, kad vis tik laukiuosi trijų vaikų, man veidu nubėgo ašaros, tai tikrai buvo staigmena, nes buvome apsipratę su tuo, kad bus du vaikai. Kai paskambinau vyrui, pasakiau, kad jis atsisėstų, jei stovi, bet jis iš pradžių netikėjo, galvojo, kad aš tik juokauju. Tikrai tai buvo netikėta, bet priėmėme geromis emocijomis“, – dalijasi pašnekovė.
Ji sako, kad bene didžiausias šokas dėl šios žinios ištiko abi močiutes:
„Kai vyro mama sužinojo pirmiausia apie dvynukus, tai jau tada net atsisėdo ant žemės. O savo mamai paskambinau telefonu, net išsigandau, sakiau – mama, gal tau greitąją iškviesti? (juokiasi) Ji net nežinojo, ką pasakyti. Tai močiučių reakcijos turbūt labiausiai įsiminė.“
Gimė anksčiau laiko
Jurgita pasakoja, kad nėštumas buvo itin lengvas ir sklandus, vienintelis sunkesnis dalykas buvo stiprus pykinimas pirmosiomis savaitėmis.
„Kai tai praėjo ir buvo taip lengva, net gydytojų klausiau, ar tikrai viskas gerai? Buvo toks jausmas, kad gal kažkas ne taip, nes, atrodo, per gerai pasidarė, tikrai nemaniau, kad nėštumas bus toks lengvas.
Aš net sugrįžau į darbą, kadangi po pirmagimio dar buvau vaiko priežiūros atostogose. Jis jau ėjo į darželį, o aš namuose nebegalėjau sėdėti, todėl nusprendžiau, kad bent trims mėnesiams reikia atsigauti, nes vėl dveji metai bus namie“, – lengvu laukimo laikotarpiu džiaugiasi moteris.
Tiesa, trynukai į pasaulį nusprendė pasibelsti kiek anksčiau – tuo metu Jurgita laukėsi 31 savaitę ir 5 dienas. Jai netikėtai prasidėjo sąrėmiai ir nubėgo vandenys, gydytojai dar bandė stabdyti gimdymą, tačiau nesėkmingai.
Todėl po atliktos Cezario pjūvio operacijos vasario 20 dieną moteris pirmą kartą išgirdo savo gimusių trynukų verksmą.
„Mažiausias iš trynukų Titas buvo paguldytas į inkubatorių, o Benas ir Joris gulėjo atvirose naujagimių lovelėse. Nors jie ir gimė anksčiau, tačiau viskas buvo gerai, jie patys kvėpavo, buvo pakankamai dideli“, – pasakoja Jurgita.
Vyresnio sūnaus reakcija susipažinus su broliais – neįkainojama
Nors trynukai ir jautėsi gerai, kadangi gimė anksčiau, ligoninėje turėjo pabūti dar kurį laiką. Po 5 savaičių Jurgita su jais grįžo namo, kur visų nekantriai laukė pirmagimis Adomas.
„Kai grįžom namo, jis stovėjo koridoriuje, o jo reakcija buvo nepakartojama, gaila, kad jos nenufilmavau. Akys tik sublizgo, visas išsišiepė ir nežinojo, prie kurios kėdutės bėgti – buvo pasimetęs, bet kartu ir džiaugėsi.
Ir tik po kokių 10-ties minučių jis suprato, kad ir mama grįžo, ne tik broliai. Tada pribėgo prie manęs, apsikabino, nes buvo labai pasiilgęs, pirmos savaitės be manęs jam buvo sunkios“, – sako pašnekovė.
Vyresnysis brolis jau nuo pirmų dienų norėjo padėti mamai rūpintis trynukais, vis klausdavo, ką gali padaryti. Tiesa, jam kilo ir šiokių tokių iššūkių apsiprantant su tuo, kad namuose jis nebėra vienas, pavyzdžiui, dėmesio norėdavo būtent tada, kai Jurgita maitindavo mažylius. Tačiau Adomas pakankamai greitai persilaužė ir dabar su broliais turi itin stiprų ryšį.
Padeda dienotvarkės laikymasis
Ir nors ne vienas turbūt pagalvoja, kad auginti trynukus yra be galo sunku, Jurgita sako, kad viskas yra įmanoma, o labiausiai čia gelbsti dienotvarkės turėjimas ir jos laikymasis:
„Stengiamės, kad daugmaž tomis pačiomis valandomis keltumėmės, valgytume, eitume miegoti. Žinoma, kartais išsimušame iš vėžių, jei, pavyzdžiui, kuris nors atsikelia anksčiau, tačiau vis tiek pavyksta į jas grįžti.“
Jurgita neslepia, kad nors dabar daugiausiai viskas ir sukasi apie mažuosius, kurie sparčiai auga ir viskuo labai domisi, tikrai pavyksta rasti ir laiko sau.
„Kai jie eina miegoti, galiu ramiai pabūti, paskaityti knygą ar žurnalą, išgerti kavą ne paskubomis. Vyras darbe turi tėvadienius, tai kartais išleidžia mane pasilepinti, atsipūsti ir pailsėti nuo priežiūros.
Dabar vyras dirba iš namų, tai per laisvas pertraukėles irgi padeda, nors prieš tai aš likdavau viena ir pakankamai lengvai susitvarkydavau. Mums labai padeda tai, kad esame susistatę režimą, todėl retai prireikia pagalbos iš šalies“, – pasakoja moteris.
Džiaugiasi, kad namuose karaliauja berniukai
Nors trynukai dar tik 10-ties mėnesių, Jurgita sako, kad jų charakterio skirtumai jau pamažu ryškėja. Štai mažiausias gimęs Titas – itin aktyvus ir energingas, pirmasis pradėjęs šliaužioti ir ropoti, viskuo besidomintis. Tuo metu Benas yra labai ramus, daug lėtesnis, atrodo, pasinėręs į apmąstymus. O Joris – viduriukas, kur susipina ir ramybė, ir aktyvumas.
Jurgita neslepia, kad kartais, pavyzdžiui, kai perka rūbelius ir pamato kokią gražią suknelę ar aksesuarą, akimirką jaučia apmaudą, jog namuose auga vien berniukai, tačiau šiaip vyriška kompanija ji labai džiaugiasi.
„Man atrodo, kad su berniukais viskas yra kiek paprasčiau, todėl aš net džiaugiuosi, kad jie visi berniukai. Aišku, kartais būna to apmaudo, bet šiaip svarbiausia, kad vaikai auga sveiki ir viskas yra gerai.
Dažnai kiti man sako – užaugę jie nešios tave ant rankų. Aš labai to tikiuosi“, – juokiasi Jurgita.