Būdama vos trylikos, Aušrinė atsikėlusi vieną rytą žandikaulyje pajuto skausmą, o po kurio laiko ir apčiuopė mažą guzelį. Gydytojai iš pradžių sakė, kad dygsta protinis dantis arba yra koks nors uždegimas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad merginos žandikaulyje yra auglys.
„Auglys pradėjo labai didėti – kasdien po centimetrą, po du. Blogiausia buvo tai, kad auglys suaugo su veido nervais. Jei būtų pastebėję iš karto, gal būtų išoperavę ir nebūtų buvusios rizikos veido nervams, galbūt nebūtų reikėję išimti kairės pusės žandikaulio“, – pasakoja garliaviškė.
Be operacijos būtų išgyvenusi kelis mėnesius
Ji prisimena, kad apie ligą pirmiausia sužinojo mama, kuri dukrai iš pradžių nieko nesakė:
„Tik pastebėjau keistą kitų elgesį, pavyzdžiui, vyriausioji sesė žiūri į mane ir nei iš šio, nei iš to pradeda verkti, nieko nesako.“
Netrukus Aušrinei buvo atlikta biopsija, kurios rezultatai parodė, kad vėžys yra labai piktas. Ji sako, kad tai nujautė, todėl pernelyg daug neišsigando, tačiau viskas pasikeitė po chirurgo žodžių.
„Jis pasakė, kad auglys suaugęs su veido nervais ir po operacijos aš nevaldysiu pusės veido, kito varianto nėra, nes viską reikės pjauti kartu. Tada aš pradėjau rėkti, kad geriau mirsiu...
Pabėgau iš kabineto, bet mane pasivijo mama, kuri pasakė – Aušrine, mes melsimės, Dievas mums padės. Turbūt taip ir atėjo viltis, kad tikrai – melsimės ir gal įvyks stebuklas“, – sunkias akimirkas prisimena mergina.
Operaciją jai atlikti reikėjo kuo skubiau, mat pagal gydytojų prognozes, be jos ji būtų išgyvenusi 2–3 mėnesius. Tačiau prieš operaciją Aušrinės laukė 6 chemoterapijos kursai, kuriais buvo tikimasi sumažinti auglį.
Ji pasakoja, kad žandikaulio skausmas tuo metu buvo toks stiprus, kad ji naktimis negalėjo miegoti, o ir chemoterapijos labai alino jos organizmą:
„Atlaikiau labai sunkiai, daug vemdavau, žinoma, pradėjo slinkti plaukai... Tada atsirado ir daug psichologinių sunkumų, o vis daromos auglio nuotraukos rodė, kad jis nemažėja, nervai liko suaugę, todėl prognozės buvo tos pačios – aš veido nevaldysiu.“
Organizmas buvo visiškai nusilpęs
Po chemoterapijos kursų Aušrinei buvo atlikta ir auglio šalinimo operacija. Gydytojai iki dabar negali to paaiškinti, tačiau įvyko tikras stebuklas – veido nervai buvo išsaugoti ir mergina galėjo su kaire veido puse atsimerkti, nusišypsoti ir ją valdyti. Tiesa, po operacijos jos veide atsirado, kaip sako pati Aušrinė, duobė, kadangi buvo išimtas žandikaulio kaulas.
Ir kai atrodė, kad jau viskas baigta, operacija praėjo sėkmingai, ištyrus auglį, paaiškėjo, kad merginos organizme yra mikrometastazių.
„Normalu, kai būna gyvybingų 2–3 procentai vėžinių ląstelių, o pas mane gyvybingų buvo 20 procentų. Tad buvo aišku, kad tikrai toliau reikės gydymo, niekas nėra baigta“, – dalijasi garliaviškė.
Jai atliko kaulų čiulpų transplantaciją, kurią mergina atlaikė palyginus gana neblogai. Ji labai stengėsi nepasiduoti, nes norėjo kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau organizmui dar nespėjus atsigauti po pirmosios transplantacijos, ją reikėjo daryti ir dar kartą.
„Mano organizmas labai sunkiai sureagavo, buvo daug pykinimo, dažni kraujavimai iš nosies, net ir iš akių latakų, atsirado opos ir žarnyne, ir skrandyje, oda luposi – ji buvo lyg visa nudegusi. Skausmas buvo nepakeliamas, leido morfijų, nes gydytojai sakė, kad kitaip nebūčiau iškentėjusi“, – atvirai kalba mergina.
Paskutinės gydymo dalies atsisakė
Vieną naktį Aušrinės kraujo spaudimas buvo visiškai nukritęs, mama nebegirdėjo jos kvėpavimo, o pabandžiusi ją pažadinti, suprato, kad dukra nesikelia. Ji iš karto pakvietė ligoninės personalą, kurie merginą atgaivino.
„Mama meldėsi, pradėjo mane purtyti – Aušrine, kelkis. Ir tada aš pabudau, sakau – mama, ten buvo taip gera, kodėl tu mane prikėlei? Tuo momentu man buvo tokia šviesa, euforija, tikrai labai gera... O pabudus tas pliūpsnis skausmo vėl sugrįžo“, – bene arčiausią susidūrimą su mirtimi prisimena pašnekovė.
Per gydymo laikotarpį ji numetė 15 kilogramų, iš jos kūno buvo likę vieni kaulai. Gydytojai pasakė, kad dar būtina atlikti ir švitinimą, nes yra didelė tikimybė, kad viskas atsinaujins:
„Bet aš jaučiau, kad neatlaikysiu... Todėl atsisakiau tos paskutinės dalies, nes buvau tiek iškentėjusi, kad man neberūpėjo. Ačiū Dievui, liga negrįžo.“
Mokėsi save pamilti iš naujo
Taip merginos gydymas baigėsi 2013 metais. Kaip jau buvo rašyta anksčiau, didžiausia operacijos pasekmė buvo ta, kad ji neturėjo kairės pusės žandikaulio, taip pat po chemoterapijų nuslinkę plaukai ataugo labai reti.
„Tada atsirado labai daug psichologinių problemų, aš nesugebėjau savęs priimti. Būdavo taip, kad aš sėdžiu prie veidrodžio ir verkiu – kaip aš galiu tokia gyventi? Pabudus naktį man prasidėdavo panikos ataka, kad aš esu beveik plika ir be žandikaulio...
Aplinkinių žvilgsniai dar labiau gniuždydavo. Kartais aš net negalėdavau pakelti galvos, žiūrėdavau į žemę, nes bijodavau žvilgsnių į save“, – skaudžią patirtį prisimena Aušrinė.
Ji neslepia, kad tuo metu melsdavo Dievą, kad jai ataugtų plaukai ar būtų sutvarkytas žandikaulis ir ji taip galėtų save pamilti:
„Tada aš pradėjau daug skaityti ir supratau, kad Dievas myli besąlygiškai, todėl jei aš kelsiu sąlygas, kaip turiu atrodyti, vaikysiuosi pasaulinio grožio standarto, tame laimės nerasiu. Supratau, kad jei noriu pamilti save, turiu pamilti be jokių sąlygų ir tada aš labai susiėmiau.“
Pirmoji tokia operacija Baltijos šalyse
Kai Aušrinė sau vėl patapo graži ir pradėjo save mylėti, ji sulaukė chirurgo skambučio, kad po mėnesio jai bus įdėtas žandikaulio implantas. Šios operacijos mergina laukė ketverius metus, mat reikėjo įsitikinti, kad liga neatsinaujins:
„Galų gale aš save pamilau ir man paskambino, – juokiasi pašnekovė. Realiai dėl grožio aš jo jau būčiau ir nesidėjusi, bet to reikėjo fiziškai, dėl sveikatos, nes būtų galėję deformuotis raumenys.“
Taip 2017 metų rugsėjo mėnesį jai buvo atlikta pirmoji tokia operacija Baltijos šalyse, kai vietoj žandikaulio buvo persodinta dalis klubo kartu su implantu. Nors operacija ir nebuvo lengva, viskas pavyko puikiai ir šiandien Aušrinė kitus džiugina nuoširdžia savo šypsena.
Tiesa, ji, pavyzdžiui, kramtyti kieto maisto kaire puse negali, nes ji yra nejautri. Taip pat veido pusės šiek tiek skiriasi išvaizda, tačiau mergina dėl to visiškai nesuka galvos ir priima save tokią, kokia ji yra:
„Kairėje pusėje buvo išimti raumenys, todėl matosi, kad ta pusė yra plonesnė, gal šiek tiek griežtesnė atrodo, nes kampas yra smailesnis. Bet po operacijos man šita pusė yra gražesnė ir beveik visos mano nuotraukos yra iš tos pusės.
Žiūrint iš priekio matosi, kad pusės yra skirtingos, man sakė, kad galiu tuos raumenis įsidėti, bet man viskas gerai, nieko nenoriu savyje keisti, nes man ir taip gražu. Tad pasilikau viską taip, kaip yra.“
Padėjo tikėjimas į Dievą ir šeimos palaikymas
Šiandien dalindamasi savo istorija, Aušrinė neabejoja, kad jai pasveikti padėjo ne tik profesionalūs gydytojai, bet ir stiprus tikėjimas į Dievą. Vienas didžiausių stebuklų buvo tai, kad po auglio šalinimo operacijos ji ir toliau galėjo valdyti veidą, tačiau mergina prisimena ir daugiau mažesnių stebuklų:
„Man vieną kartą buvo atlikę nosies tamponavimą ir pradėjo bėgti kraujas. Paprašiau sesutės, kad nekviestų gydytojo, tikėjausi, kad gal kraujas nustos bėgti. Tačiau ji pasakė, kad tai neįmanoma, nes nėra trombocitų.
Ji iškvietė gydytoją, o aš tuo metu labai meldžiausi ir prašiau Marijos, kad padėtų, kad padarytų stebuklą. Atėjo loristė, sako – patrauk dabar ranką, pasižiūrėsim, ar bėga kraujas. Atsimenu, patraukiau ranką, o ji sako, kad niekas nebėga, nors iki tol labai bėgo, aš buvau visa kruvina.
Tai buvo stebuklas. Nemaniau, kad tikėjimas gali padaryti tiek daug stebuklų. Dėl to aš net ligai esu dėkinga, kad ji taip sustiprino mano tikėjimą.“
Stiprybės sunkiomis akimirkomis merginai teikė ir šeima, kuri buvo šalia, palaikė, niekada neparodė, kad jiems yra sunku.
„Atsimenu, mažajai sesei tuo metu buvo 6-eri ir kai aš būdavau namuose, gulėdavau, nes man būdavo silpna, ji atnešdavo varpelį ir sakydavo – jei ką, tu paskambink, aš atgėsiu ir tau atnešiu, ko reikės. Nors ji buvo maža, jau pradėjo manimi rūpintis“, – šypteli Aušrinė.
Nori padėti kitiems
Ji neslepia, kad ne kartą galvojo – kodėl ji išgyveno, kodėl Dievas jos nepasiėmė pas save? Tačiau Aušrinė sako galiausiai supratusi, kad atsakymą žino tik Dievas.
„Jei likau, vadinasi, Dievas to nori ir tai yra svarbiausia. Konkrečių tikslų sau nekeliu, tik stengiuosi gyventi pagal tikėjimą. Pasirinkau psichologijos ir katalikų teologijos studijas, nes mano tikslas yra eiti ten, kur galėčiau padėti kitiems žmonėms“, – ateities troškimais dalijasi mergina.
Ji neslepia, kad liga pakeitė ir jos požiūrį į daugelį kasdienių dalykų, padėjo suprasti, kas iš tiesų yra svarbu:
„Man nerūpi, ar aš daug pasieksiu, ar daug uždirbsiu – tai nėra svarbu, aš žinau, kad mano lobis slypi ne čia. Per tą ligą aš supratau, kad visas gyvenimas yra labai laikinas ir neaišku, kada gali susirgti ir iškeliauti. Todėl mano tikslai labai pasikeitė, man norisi padėti kitiems, kad tą lobį galėčiau krautis danguje.“
Taip pat ji sako norinti įkvėpti kitiems vilties ir stiprybės, kad niekada negalima pasiduoti, nes stebuklų tikrai būna.
„Kai susergi, tikrai atrodo, kad liga atneša tokių išbandymų, kad tu jų neįveiksi... Tačiau tikėjimas, palaikymas ir maldos padaro stebuklus. Taip, skaudu prisiminti, ką teko iškentėti, bet aš žvelgiu iš kitos pusės – štai, kokius stebuklus padarė Dievas“, – atvirą pokalbį užbaigia Aušrinė.
