Tėvai savo vaikams nori tik gero, tačiau savo auklėjimo metodais gali patys to nežinodami sukelti tam tikrų psichologinių problemų ar sutrikimų. Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė teigia, kad už daugelį vaikų psichologinių problemų yra atsakingi tėvai. Dažniausiai dėl to kaltos įvairios bausmės, artimo santykio su vaiku trūkumas, emocinių įgūdžių stoka, pozityvios disciplinos trūkumas ir vaiko nepažinimas.
Pasak vaikų psichologės, skirdami dideles, o ypač fizines, bausmes tėvai pradeda savo santykius su vaiku šaldyti ir po truputėlį tolinti. Taip pat baudžiami vaikai išmoksta, kad problemas reikia spręsti jėga ir pykčiu. Jei vaikas mato, kaip suaugęs žmogus sprendžia nemalonias situacijas agresija, pradeda daryti tą patį. Bausmės mažina vaiko savivertę, augina nepasitikėjimą savimi ir kitais, vaikas pradeda stokoti savarankiškumo.
„Vaikystėje dažnai baustas vaikas gali tapti geru vykdytoju – daro viską, ką jam pasako, bet pats nieko neinicijuoja ir nekuria. Atšiaurus elgesys su vaiku gali slopinti jo kūrybiškumą. Gali atsitikti ir taip, kad vaiko elgesys, už kurį baudžia suaugusieji, dingsta tik tada, kai jį mato tas žmogus, kurio vaikas bijo, bet jiems nematant elgiasi dar blogiau. Pavyzdžiui, jei vaiką baudžia už nesidalinimą, tai labai tikėtina, kad vaikas taip ir neišmoks dalintis, o vietose, kur nebus bijomo žmogaus, dar ir atiminės daiktus iš kitų“, – pasakoja M. Karklytė-Palevičienė.
Bausmių skirti nereikėtų
Vaikų psichologės teigimu, bausmių vaikams išvis nereikėtų skirti, bet yra svarbu leisti vaikui suprasti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Tai galima padaryti parodant vaikui „natūralias“ ir „sąlygines“ pasekmes. Geriausia vaikų ugdyme yra naudoti „natūralias“ pasekmes, kurios yra tiesiogiai susijusios su esama situacija ir leidžia vaikui suprasti įvykio pasekmes, bet jo nežemina ir nežeidžia.
Svarbu, kad iš anksto būtų aptartas tinkamo elgesio lūkestis, kad vaikas žinotų, kas jo laukia vienu ar kitu atveju. Pavyzdžiui, jei vaikas nesidalina žaislais su broliu ar sese, geriausia būtų ne ant jo rėkti ar fiziškai skriausti, o tiesiog paimti tą žaislą ir kurį laiką neleisti su juo žaisti. Tokiu atveju vaikas supranta, kad tam tikras elgesys sukelia jam nepatogumų, bet tai nėra bausmė, kuri galėtų sužaloti jo psichiką.
Kartais naudojamos ir „sąlyginės“ pasekmės, kurios nebūna tiesiogiai susijusios su vaiko elgesiu. Pavyzdžiui, jei vaikas nepadarė namų darbų ar kitų sutartų pareigų, vakare negali žiūrėti ir patinkančių filmukų.
„Auklėjant vaikus yra labai svarbu turėti su jais gerą santykį, nes jei jo nėra, o vaikams skiriamos tam tikros sankcijos, rezultatas gali būti net ir priešingas. Vaikas gali norėti maištauti, pasipriešinti. Žinoma, taikomos pasekmės neturėtų būti auklėjimo pagrindas, reikia su vaiku aptarti visas situacijas, atliepti į jo emocijas ir parodyti kitų žmonių emocijas“, – aiškina M. Karklytė-Palevičienė.
Vaikų psichologė neslepia, kad net ir šiais laikais galima sutikti šeimų, kuriose auklėjama fizinėmis bausmėmis. Tokios fizinės bausmės gali palikti didelių ir gilių randų vaikų psichikoje:
„Gaila, bet tenka sutikti vaikų, kurie anksčiau ar net dabar yra auklėjami „diržu“. Fizinių bausmių pasekmės vaikų psichikai gali būti labai didelės. Visų pirma, mušamų vaikų savivertė būna labai žema, tokie vaikai turi savireguliacijos sutrikimų, sunkiai valdo pyktį, jaučia didelį nerimą. Nieko keisto, kad vaikas, matydamas agresyvius tėvus, savo problemas sprendžia tokiu pat būdu. Vaikystėje tėvų fiziškai baudžiami vaikai turi sunkumų bendraujant su bendraamžiais ir kitais žmonėmis, išsivysto baimė suklysti.“
Svarbu mokėti atsiprašyti vaiko
Kitas pykčio išliejimo ant vaikų būdas – balso kėlimas. Nors tai neturėtų vykti dažnai, tačiau vaikų psichologė pasakoja, kad visiems tėvams pasitaiko tokių atvejų, kai nesusivaldo ir prie vaiko pakelia balsą. Jeigu taip nutinka, yra svarbu, kad tėvai savęs dėl to labai negraužtų, o priimtų tai kaip pamoką savęs pažinimui. Žinoma, reikia stengtis to nedaryti, o po tokio emocijų protrūkio su vaikais pasikalbėti ir jų atsiprašyti.
Gebėjimas atsiprašyti vaiko, pasak M. Karklytės-Palevičienės, yra labai geras brandos ir stiprybės ženklas ir tai turėtų daryti visi tėvai:
„Tėvai tikrai nėra visada teisūs ir tai yra visiškai normalu. Labai šaunu, kad suaugę žmonės gali tai pripažinti ir prisiimti atsakomybę, nekaltinti vaiko, o suprasti, kad tai yra jų pačių problema. Labai svarbu ne tik vaikų atsiprašyti, bet po to ir keisti elgesį, atsiprašius paaiškinti situaciją ir patikinti vaiką, kad stengsitės keistis ir elgtis kitaip.
Taip padarę ne tik mažiname pakelto tono padarinius vaiko viduje, tačiau ir rodome gerą pavyzdį. Tad išgirdęs atsiprašymą vaikas jaučiasi mažiau kaltas, lieka mažiau psichologinių randų, o tuo pačiu vaikas mokosi, kaip reikia elgtis sudėtingose situacijose. Visada svarbu patikinti vaiką, kad nepaisant visų bausmių, konfliktų jis yra mylimas ir vertingas.“
Norint tinkamai auklėti vaiką reikia ne tik jį tinkamai disciplinuoti, bet ir pagirti. Vertingiausia vaikus girti už tinkamą elgesį. Taip vaikui parodoma, kad geru elgesiu galima pasiekti daug daugiau nei netinkamu elgesiu. Vaikų psichologė pasakoja, kad vaikai, kurių tinkamas elgesys lieka nepastebimas, dažnai nesąmoningai pradeda elgtis blogai, kad atkreiptų tėvų dėmesį ar pajaustų savo reikšmingumą.
Dar labai svarbu įvardyti stipriąsias vaiko savybes, taip jis geriau pažįsta save, stiprėja jo savivertė. Tačiau reikėtų matyti, koks iš tiesų yra vaikas, jog mūsų žodžiai atitiktų jį. O stiprių savybių tikrai turi kiekvienas. Taip pat svarbu girti ne tiek už rezultatą, kiek už pastangas, taip vaiką skatinsite dėti dar daugiau pastangų. O kai bus pastangos – bus ir rezultatas. Reikia nepamiršti ir girti vaikų už asmeninį progresą.
„Jei vakar vaikas perskaitė vieną eilutę, o šiandien dvi ar tris, reikėtų jį pagirti, net jei kiti jo bendraamžiai perskaito ir visą puslapį. Kai vaikas yra giriamas už tinkamą elgesį ir įvardijamos jo stipriosios savybes, o taip pat jis yra skatinamas ir giriamas už pastangas ir progresą, susidaro labai geras komplektas ir vaikas jaučiasi vertingas, svarbus, nori stengtis ir kažko siekti“, – aiškina M. Karklytė-Palevičienė.
Reikėtų būti atidiems, nes vaiką psichologiškai žaloja ne tik netinkamas bausmių skyrimas, bet ir per didelis nuolaidžiavimas. Vaikų psichologė teigia, kad visuomenėje „išlepintais“ vadinami vaikai nėra kažkuo blogi ar dėl to kalti, jie tiesiog stokoja tam tikrų įgūdžių:
„Kai vaikas yra pernelyg globojamas, tai jam gali padaryti ir meškos paslaugą. Yra skiriami 4 pagrindiniai auklėjimo tipai: autoritarinis, autoritetinis, liberalusis ir neįsitraukiantis. Riba tarp tinkamo elgesio su vaiku ir jo lepinimo yra kažkur tarp autoritetinio ir liberalaus ugdymo.
Autoritetiniame auklėjimo tipe yra svarbus vaiko vidinis pasaulis, auklėjimo pagrindas yra geras ryšys su vaiku, tačiau taip pat yra nustatytos ir tam tikros taisyklės. Liberaliojo ugdymo tipo pagrindas yra tai, kad vaikui yra viskas leidžiama, jam yra nuolaidžiaujama ir bendraujama labiau kaip su draugu, o ne vaiku. Kad ir kaip tai atrodytu gražu, tačiau tai nėra gerai sveikai vaiko raidai.“
Per daug liberalus ugdymas gali atnešti nemažai žalos. Vaikas stokoja emocinių ir socialinių įgūdžių, patiria santykių problemų, atsiranda pasitikėjimo savimi problemos. Tai gali pereiti ir į didesnius nerimo, koncentracijos sutrikimus, depresiją, miego ir valgymo sutrikimus.
Didžiausios tėvų daromos auklėjimo klaidos
Vaikų psichologė M. Karklytė-Palevičienė pasakoja, kad viena dažniausiai pasitaikančių auklėjimo klaidų – savo vaiko nepažinimas.
„Tėvai per mažai stengiasi pažinti savo vaiką, žvelgia į jį per savo asmenines projekcijas, nuostatas, lūkesčius – jei man tai patinka, ir mano vaikui turi patikti ar atvirksčiai. Kuo prasčiau yra pažįstamas vaikas, tuo blogesni tampa santykiai ir vaiko savijauta bei elgesys“, – sako vaikų psichologė.
Kita klaida yra dažnas tėvų krypimas į kraštutinumus. Vaikų psichologė pasakoja, kad tėvai, patys augę sovietiniais laikais, kai buvo gan dažnos fizinės bausmės ir autoritarinis ugdymo tipas, stengiasi nuo to labai atsiriboti ir kartais pereina į per daug liberalų vaiko ugdymą. Arba pasimetę ieško įvairių auklėjimo strategijų, o pamatę, jog situacija tampa nevaldoma net grįžta i autoritarinio auklėjimo stilių. Pasak M. Karklytės-Palevičienės, sveikiausia yra geras balansas.
Dar viena vaikų psichologės pastebėta dažnai daroma klaida yra dėmesio sau neskyrimas. Tai itin būdinga mamoms. Reikia suprasti, kad jei laimingi tėvai – laimingi būna ir vaikai. Žinoma, apleisti vaikų nereikėtų, bet skirti šiek tiek laiko savo pomėgiams, atsipalaidavimui, laikui poroje yra būtina. Kai tėvai jaučiasi atsipalaidavę, laimingesni, tada ir vaikai jaučiasi geriau.
Taip pat tėvai gan dažnai jaučiasi kalti dėl to, kad vaikas nepasiekia tiek, kiek jis galėtų ir save graužia, bet to daryti nereikėtų.