Tada pastebi apkasus iš smėlio maišų žiedinės sankryžos viduryje ir tuziną prieštankinių minų kanaluose palei gatvę – jas greitai dės ir į greitkelį. Žalsvai rusvos minos žiba saulėje – jos atrodo nekaltai, bet yra mirtinos, rašoma dailymail.co.uk.
Esame Kyjivo Obolono rajone, čia mus pakvietė Anatolijus ir Nadia Kostiučenko. Abu jie – į pensiją jau išėję inžinieriai, kurie iki karo visas dienas per pastaruosius 53 metus leisdavo kartu.
Jiedu atstovauja tuos vyresnio amžiaus žmones, kurie čia pasilieka, nepaisydami katastrofos grėsmės, kai tuo tarpu milijonai jaunų žmonių tapo karo pabėgėliais. Žurnalistus Anatolijus ir Nadia pakviečia į mažytį savo butuką dešimtajame byrančio sovietinio daugiabučio aukšte.
Bute gausu įvairių per gyvenimą prikauptų daiktų
Čia jie užaugino du savo sūnus – Jevheną ir Oleksandrą. Jevhenas emigravo į JAV ir žuvo dirbdamas šerifo pavaduotoju Kalifornijoje. Oleksandras dabar dirba „Daily Mail“ vertėju.
Bute gausu įvairių per gyvenimą prikauptų daiktų – sūnų nuotraukos, religinės ikonos, paveikslai su peizažais ir įspūdinga radijo aparatų ir kasečių grotuvų kolekcija. Visa tai – buvusio transliacijų inžinieriaus Anatolijaus lobis. Dabar jis yra trumpųjų bangų radijo mėgėjas, kurio hobis – rinkti ir remontuoti sovietinių laikų radijo aparatus.
Dar yra įvairiausių kačių atvaizdų. Pora turi keturias kates – Martą, Zają, Šerį Chaną ir Enėją, ir būtent dėl jų nepalieka Kyjivo. Dėl kačių sutuoktiniams dabar kartais tenka išsiskirti. Oleksandras su šeima gyvena gretimo daugiabučio aštuntajame aukšte.
Jo žmona su dviem dukromis dabar yra Vakarų Ukrainoje, o jis dirba su „Daily Mail“. Todėl jo mama Nadia dabar rūpinasi trimis sūnaus katėmis ir savo anūkės Alinos žiurkėnu Bantiku, kuris praėjusią savaitę jai gėdingai įkando.
„Aš užaugau kaime, ir turbūt jis pajuto, koks mano vidinis nusistatymas graužikų atžvilgiu“, – šypsosi ji. Kalbėdamas apie savo žmoną Anatolijus sako: „Mes susitinkame kas antrą dieną. Kartais aš ateinu pas ją, kartais ji ateina čia. Labai keista taip gyventi“. Susitikti porai sunku dėl dviejų priežasčių – visų pirma, eiti į lauką jie bijo. Antra, abiejuose daugiabučiuose liftai karo metu neveikia.
Privalo lipti laiptais
Taip nuspręsta tam, kad raketai nukritus ant pastato ar nutrūkus elektros tiekimui niekas neįstrigtų lifte. Tai reiškia, kad pensininkai, turintys sveikatos problemų, privalo lipti laiptais. „Mano amžiuje tai labai sunku, ypač jei nešuosi maišus su maistu“, – sako 72 metų amžiaus Anatolijus. – „Kas du aukštus turiu sustoti ir pailsėti, o slėptuvė kilus oro pavojui yra namo rūsyje.
Būtent todėl ten buvau tik vieną kartą. Dabar, kai įsijungia sirenos, kas nutinka kokius septynis kartus per dieną, aš sėdžiu vonioje ar tualete, nes ten yra betoninės sienos ir nėra langų“.
Bet kas nutiktų, jei raketa atsimuštų į kurį nors aukštą po dešimtuoju ir jis liktų įstrigęs gaisre?
„Nadia apie tai pagalvojo!“ – džiaugiasi Anatolijus ir parodo į balkone padėtą virvės ritinį. – „Aš pririšiu ją prie radiatoriaus ir nulipsiu žemyn“.
Girdėdamas taip kalbant savo tėtį Oleksandras akivaizdžiai nuliūsta. Jis nori, kad tėvai išvažiuotų, bet jie kitaip ruošiasi rusų puolimui. Jie nuo sienų nukabino paveikslus ir saugiai sudėjo visus indus.
Anatolijus išėmė buto vidines duris ir įstatė jas į langą miegamajame. O tame balkone, kuris išeina į Vakarų, fronto linijos pusę, jis ant skalbinių virvės pakabino du kilimėlius, kuriuos vadina „dviguba apsauga nuo smūgių“.
Iš 40 daugiabutyje gyvenančių šeimų liko tik penkios – visi kiti pabėgo.
Kodėl Anatolijus su žmona nusprendė pasilikti?
„Aš manau, kad jei mes paliksime šį butą ir į Kyjivą ateis rusai, per vieną mėnesį butas bus nusiaubtas ir sugriautas“, – sako Anatolijus. – „O jei mūsų čia nebus ir į pastatą pataikys raketa, gelbėtojai greičiausiai atidarys visų butų duris ir taip jas paliks – tada viskas bus išvogta.
Kai čia atsikraustėme 1978 metais, teturėjome paprastą suoliuką, lovą ir dvi kėdes. Viskas, ką matote, yra mūsų uždirbta per 45 metus – radijas, televizorius, šaldytuvas ir kiti prabangūs dalykai. Mes viską prarastume“.
Tačiau jis supranta pavojų. „Matote, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas. Vienas smūgis raketa, ir viskas būtų sugriauta“.
Nadia, kuriai 69–eri, paruošė mums bulvinių blynų („derunų“), kuriuos patiekia su raugintais agurkais, keptos vištienos griežinėliais, grietine ir adžika. „Juos darau iš bulvių, morkų, pomidorų, pipirų, druskos ir cukraus, o tada lėtai kepu tris valandas“, – sako ji. Derunai labai skanūs – tai ukrainietiškas maistas sielai.
Vėliau, jau išėję iš buto atgal į gatves, sutinkame vyresnio amžiaus moterį.
„Ei, ką čia veikiate?“ – klausia ji. – „Kas jūs? Ką čia darote? Tuoj iškviesiu policiją!“ Ji išsitraukia telefoną, skruostais jai bėga ašaros. Kaip ir daugelis kitų Kyjivo gyventojų, ji bijo užsieniečių, nes tai tikrai gali būti Rusijos infiltruoti asmenys.
Kiti žmonės sako, kad jie samdomi iš Rusijos nacionalistų Donbase, nes ten žmonės moka kalbėti ukrainietiškai. Mes jai parodome su tapatybės korteles ir pasus, tada moteris nusiramina. Automobiliu toliau važiuojame į Oboloną.
Košmaras šiame mieste dar toli gražu nesibaigė
Už mažiau nei kilometro nuo Kostiučenko šeimos namų stovi Bohatyrska gatvės 20 numeriu pažymėtas daugiabutis. Ant jo laiptinės durų priklijuotas skelbimas su geltonai žalios papūgėlės narvelyje nuotrauka, telefono numeriu ir žinute: „Mes turime jūsų paukštį“.
Bet kuriame pasaulio mieste galima rasti tokių draugiškų skelbimų. Tada pasižiūri į viršų ir pamatai tai, kas liko iš Bohatyrska g. 20 – devyni aukštai apdegusių butų su dviem didžiulėmis skylėmis tose vietose, į kurias butuose miegant gyventojams smogė rusų raketos.
Mažiausiai vienas žmogus žuvo, trys sužeisti. Papūgėlė išgyveno. Nuolaužos išbarstytos iki pat netoliese esančio futbolo stadiono. Ant prie namo augančio beržo šakų sūpuojasi lango rėmas. Tolumoje girdisi artilerijos šūviai.
Paskambiname skelbime nurodytu numeriu. Atsiliepia moteris. „Mes dar radome vėžlį ir žiurkėną narvelyje“, – sako ji. – „Jie visi buvo smūgio išmesti į gatvę, bet kažkaip išgyveno“.
Ir ne, dėl papūgėlės niekas neskambino.
Grįždami į centrą pravažiuojame trijų kilometrų ilgio kamštį. Žmonės laukia eilėje prie vieno iš tiltų per Dneprą. Prie raketų sugriautos karinės įrangos gamyklos gėlių pardavėja siūlo po vieną įsigyti tulpių. Už jos darbininkas tvirtina faneros plokštes į „Kvadrat“ prekybos centro išdužusių langų rėmus.
Madingų moteriškų drabužių butiko „Wear Me“ savininkas atrodo nusiminęs – ir ne šiaip sau. Visos jo parduotuvės sienos buvo stiklinės. Dabar atrodo, lyg milžinas būtų įkišęs nosį į kioską ir nusičiaudėjęs.
Kyjivas ką tik pabudo po paskutinės komendanto valandos. Tačiau košmaras šiame mieste dar toli gražu nesibaigė.
