Žurnale „Consciousness and Cognition“ paskelbtas tyrimas remiasi ankstesniu darbu, rodančiu, kad šizofrenija sergantys žmonės labiau jaučia pačių sukurtą somatosensorinę stimuliaciją. Dabartinės teorijos, kodėl taip yra, yra orientuotos į pažinimo „į priekį modelį“, pagal kurį smegenys gali numatyti jutiminius savo veiksmų rezultatus.
Tada šie rezultatai apdorojami mažesniu intensyvumu nei išoriškai sukurti pojūčiai, taip užtikrinant, kad netikėti dirgikliai būtų labiau pastebimi nei tie, kuriuos sukelia mūsų pačių veikla. Tai suteikia daug prisitaikymo pranašumų, užtikrinančių, kad neišsigąstume kiekvieną kartą, kai paliečiame savo kūno dalį, kaip kad kai kas nors netikėtai mus sugriebia. Taigi, mes išliekame budrūs dėl išorinių mūsų aplinkos signalų.
Tačiau manoma, kad šizofrenija sergantiems žmonėms šis procesas yra sutrikęs, todėl tie, kurie kenčia nuo šios būklės, dažnai painioja savo valią su išorinio agento valia. Pavyzdžiui, vidinės mintys gali būti suvokiamos kaip kažkieno kito balsas, duodantis nurodymus. Todėl bendra sunkios šizofrenijos savybė yra jausmas, kad žmogus nekontroliuoja savo gyvenimo, ir jausmas, kad juo manipuliuoja kiti žmonės ar jėgos.
Šis nesugebėjimas atskirti savarankiškai generuojamų impulsų nuo kitų impulsų paskatino tyrėjus iškelti hipotezę, kad žmonės, turintys į šizofreniją panašių simptomų, gali save pasikutenti. Norėdami tai patikrinti, jie į tyrimą pakvietė nešizofreniškus savanorius, kurie vėliau buvo analizuojami, siekiant nustatyti jų „šizotipinius bruožus“.
Šizotipija reiškia asmenybės savybių rinkinį, kuris primena tam tikrus šizofrenijos aspektus ir gali būti aptiktas nesergantiems žmonėms. Tarp jų yra jausmas, ką psichologai vadina „pasyvumo patirtimi“, kuri apima „jautimąsi taip, tarsi būtum robotas ar zombis be savo valios“, rašo mokslininkai.
Savanoriams užpildžius klausimyną, skirtą atskleisti jų šizotipinių bruožų lygį, tyrėjai pakuteno juos naudodami plunksną, o tada paprašė pakutenti save su ta pačia plunksna.
Po kutenimo dalyviai įvertino patirties intensyvumą, nurodydami, kuris kutenimo būdas juos paveikė labiau. Rezultatai parodė, kad žmones, pasižymėjusius stipresniais šizotipiniais bruožais, labiau paveikė savęs kutenimas nei tuos, kurių šizotipinių bruožų lygis buvo žemas. Tačiau abi grupės nurodė tokį patį kutenimo lygį, kai juos kuteno tyrėjai.
Remdamiesi šiais rezultatais, tyrimo autoriai daro išvadą, kad tie, kurie turi daugiau į šizofreniją panašių savybių, „turėjo mažiau veiksmingus nuspėjamuosius mechanizmus ir mažiau galėjo numatyti jutimines savo veiksmų pasekmes“. Tai, savo ruožtu, gali rodyti platesnį „savaime sukurtų pojūčių ir išorinių pojūčių skirtumo“ trūkumą.
