TV3 televizijos laidoje „Tėvų darželis“ mama Kristina Busilaitė atviravo, ką patyrė sirgdama pogimdyvine depresija.
„Aš jau supratau, kad moterys šios temos gėdijasi. Jau praėjo 10 metų po to ir vis dar neatsirado moterų, kurios galėtų apie tai dalintis. Tai nėra patogi tema, nes iš esmės, kai tu pagimdai, tu turi džiaugtis viskuo, nes tu esi mama“, – pasakojimą pradeda ji.
Kristina prisimena, kad pirmieji požymiai atsirado iškart po gimdymo – viskas atrodė labai sunku ir sudėtinga, o ir vaikelis buvo be galo neramus.
„Gavau labai daug įtampos, patarimų primestų, ką daryti, ko nedaryti, nemigdyk šalia savęs, migdyk lovytėj. Vaikas klykia... Sukausi didėjančiame nuovargyje ir įtampoje. Tu alkana, neišsimaudžiusi ir atrodo, kad niekada nesibaigs šis pragaras“, – patirtomis emocijomis dalinasi Kristina.
Nepaisė savo norų
„Jaučiausi bloga mama. Atsimenu naktį, kai galiausiai užmigdžiau jį ir iš to nuovargio, kai dėjau jį į lovytę, stuktelėjau jo galvytę į lovos kraštą. Jis tikriausiai to net nepajuto, nes neprabudo, bet aš praverkiau iki ryto – taip save graužiau, kad aš baisi mama, nes nepataikiau savo vaiko į loivytę. Šitie niuansai tik pridėjo nepasitikėjimo savimi, nes prieš gimdymą atrodo, kad viskas aišku.
Prieš gimdymą visi pasaulį piešia labai gražiai, bet kai tu papuoli į tą realybę, kai esi skausmuose ir nežinai, ką daryti“, – sako Kristina.
Moteris pasakoja, kad visą laiką neatsižvelgė į savo pačios norus, buvo pervargusi, jai trūko miego.
„Kai vyras išeidavo į darbą, visada buvau viena. Viena, viena, viena... jau nebesusigaudai, kas vyksta. Matai, tas vaikas guli ir verkia, bet aš sėdžiu ir visiška apatija. Visiškai dzin.
Vėliau iš viršaus pakilo mano sąmonė ir pasakė „Ką tu darai?“. Supratau, kad turiu atsisukti į save, išgirsti save. Tada atsiribojau nuo aplinkos. Vyras neleido jokioms močiutėms skambinti ir patarinėti, nes jos įsivaizdavo, kad nesusitvarkysiu viena“, – prisimena ji.
Kristina sako, kad dabar supranta, jog kuo daugiau buvo susikoncentravusi į tai, ką ir kaip turi daryti, tuo neramesnis buvo vaikas.
„Realiai, kai atsisukau į save ir atsipalaidavau, viskas atsistatė į vėžes. Supratau, kad man reikia pailsėti, pradėjau valgyti, kas patinka, o ne tai, ką rašo, kad reikia mamoms valgyti – obuoliuko negalima, to negalima, gerti kmynų arbatą, pankolių arbatą... Galvojau, o kur aš esu šioj situacijoje, kodėl dabar turiu tik kaip mama elgtis.
Aš visada buvau įtampoje, beveik nevalgiau. Atrodė, kad valgau, bet to neprisimenu. Įsivaizduokite, kad vaikas rėkia, o nuo to rėkimo prasideda panika ir atrodo, kad tuoj išmesi tą vaiką iš rankų“, – sako ji.
Moters aplinkoje buvo ir replikų iš vyresnių moterų, kurios neprisidėjo prie Kristinos psichologinės būklės gerėjimo. Jos sakydavo, kad šiais laikais moterys ir gimdo, ir augina vaikus daug lengviau, nes turi pampersus, mišinukus, todėl nesupranta to vargo, kurį reikėdavo patirti anksčiau.
„Ir tu taip galvoji, kad dabar lengvuose laikuose augini ir negali skųstis, nes yra pampersai. Bet pampersai yra mažiausias dalykas, kas sąlygoja vaiko auginimą“, – sako Kristina.
Išgąsdino savo pačios mintys
Viskas pradėjo taisytis, kai Kristina išsigando savo pačios minčių. Ji suprato, kad tokios mintys yra nenatūralios, todėl moteris nusprendė klausyti savo nuojautos.
„Žinojau, kad negaliu su tokia neapykanta, su tokiu atstūmimu žiūrėti į tą vaiką ir supratau, kad kažkas yra ne taip. Buvo toks jausmas, kad turiu atsisukti į save ir suprasti, ko aš noriu, ar noriu ilsėtis. Man aplinka sakė, kad jokiu būdu nemigdyk vaiko prie savęs.
Buvo tokia rutina, kad užmigdai vaiką, paguldai jį į lovytę, jis po valandos keliasi ir toks maratonas visą laiką. Kai aš atsipalaidavau, vieną kartą jį pamaitinau, jis užmigo ir aš užmigau. Pabudau po kokių 5 valandų. Žiūriu tas vaikelis man kažkur šone miega. Prisiminiau, kad gamtos dėsnis ir yra toks – lapės, vilkės juk migdosi vaikus šalia savęs.
Tada pagalvojau, kad reikia klausyti gamtos ir pasiduoti savo nuojautai. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Turėjau dar tokį įsitikinimą, kad būtinai turiu ir vyru pasirūpinti, nors jis man niekada nesakė, kad paruošk man valgyti ar padaryk tą. Tai buvo pačios susigalvoti dalykai“, – sako ji.
Moteris buvo išsigandusi, kad gali tapti nevaldoma ir kažką padaryti savo vaikeliui ar sau pačiai.
„Tiesiog esu girdėjusi, kad kažkokia mama susirgus depresija, nuskandino savo vaiką ir pati nusižudė. Pagalvojau, kad ne – aš šito nenoriu. Man tokių minčių nebuvo. Tačiau galvojau, kad jeigu pasileisiu į tą savigraužą, savigailą, tai aš galiu prieiti prie to“, – atviravo ji.
Moteris aplinko ne tik pogimdyvinė depresija
Pasak Jurgitos Salinienės, projekto „Mama mums rūpi“ psichologės, ogimdyvinė depresija pasireiškia 1 iš 8 moterų, o pogimdyvinė melancholija yra dažnesnis reiškinys ir pasireiškia 6-8 moterims iš 10.
„Dar yra apie 20–30 proc. gimdžiusių moterų, kurios nesikreipia pagalbos ir joms nėra nustatoma depresijos ir pogimdyvinės depresijos diagnozė. Jos kenčia, nesupranta, kas su jomis vyksta arba tai ignoruoja, kiekvienai tai baigiasi skirtingai.
Tokias moteris dar galima dalinti į dvi grupes – viena grupė tiesiog neatpažįsta, kas su ja vyksta, o kita – sąmoningai vengia ir nenori kreiptis pagalbos, tokiu atveju medikai yra bejėgiai, nes pagalba negali būti priverstinė“, – nurodo specialistė.
Pogimdyvinė depresija labai primena depresiją, tačiau jos priežastys susijusi su fiziologinėmis, psichologinėmis ir socialinėmis prasmėmis, kurios pasikeičia tapus motina ir atsiradus naujiems iššūkiams.
„Depresijai po gimdymo yra būdingi panašūs simptomai, kaip paprastai depresijai: intensyvus liūdesys, nesibaigiantis ir nepraeinantis tuštumos, kaltės jausmas. Gali būti apetito pokyčiai – jis gali sustiprėti arba visai sumažėti. Dėmesio pokyčiai, miego sutrikimai.
Gali prasidėti įkyrios ir gąsdinančios mintys apie kūdikio arba savęs sužalojimą. Simptomų gali būti daug ir įvairių, tačiau ne visi jie gali ir pasireikšti moteriai. Reikia atkreipti dėmesį, jeigu simptomai tęsiasi daugiau nei 2 savaites“, – nurodo ji.
Pastebėjus pogimdyvinės depresijos požymius pagalba yra būtina. Ji gali būti psichologinė, medikamentinė arba abiejų pagalbų derinys.
„Dar svarbu, kad į pogimdyvinę būseną panašus jausmas yra pogimdyvinė melancholija. Ji skiriasi tuo, kad ji yra lengvesnė, simptomai nėra taip stipriai išreikšti ir moteris jaučiasi neblogai. Svarbus kriterijus, kad visi tie simptomai – liūdesys, nuovargis – jei praeina praleidus maloniai laiką ar pabendravus su kitu žmogumi.
Gavus emocinį palaikymą jie yra išblaškomi ir moteris pasijaučia geriau. Esant pogimdyvinei depresijai taip nebūna. Melancholija prasideda staiga, kelios dienos po gimdymo, ir praeina po poros savaičių. Pogimdyvinė depresija savaime nepraeina“, – skirtumus įvardija J. Salinienė.
Specialistė nurodo, kad aplinkinių pagalba yra sveikintina tik tuo atveju, jeigu pati mama prašo patarimo ar pagalbos, o kitais atvejais tai yra kišimasis. Aplinkiniai turi laikytis pagarbaus atstumo ir neužversti mamos neprašytais patarimais.
Pogimdyvinė depresija būdinga ir vyrams
Psichologė Jūratė Bortkevičienė sako, kad ir vyrai serga pogimdyvine depresija. O jeigu vyrai tėvais tampo po 40-ies metų, šis jausmas gali susimaišyti ir su vidurio amžiaus krize.
„Jeigu anksčiau galvojome, kad tai būdinga tik moteriai, dabar jau matome, kad ja serga ir vyrai. Tačiau tai lemia jau ne hormonai, o elgesio, atstūmimo, naujo vaidmens atėjimo jausmai.
Labai dažnai atsiranda jausmas, kad dabar reikia pasirūpinti jais, nes tai mano pareiga ir jeigu nepavyksta nuraminti vaiko, moteris būna pikta, neprisileidžia, nebežinai, ką daryti ir pradedi bėgti.
Kai neišsikalbama, vyrai stengiasi rečiau būti namuose, pradeda daugiau dirbti, tampa dirglesni, daugiau visko prikaišioti. Tai gali ir būti ženklai, kad vyrui prasidėjo pogimdyvinė depresija“, – nurodo ji.
Psichologė nurodo, kad naujai iškeptiems mamai ir tėčiui reikėtų neišsižadėti įpročio miegoti vienoje lovoje.
„Kai atskirai išeina miegoti vyras ir moteris, kad vyras geriau išsimiegotų, tai nėra geras dalykas, nes moteris dar labiau jaučiasi vieniša. Visa atsakomybė tada krenta moteriai už vaiką. Kartais moterims taip yra dar geriau, nes gali dar daugiau dėmesio skirti vaikui, nors nepiktybiškai, tai pradeda jaustis.
Vyras gali pradėti jaustis nereikalingas. Vyras ir moteris kartu susilaukia vaiko ir tampa mama ir tėčio. Jie gali išmokti miegoti kartu net naktį ir prabudus vaikui. Reikia išgyventi kartu tą periodą“, – sako ji.
Visą laidą galite pamatyti čia:
