Krematoriumo operatoriaus darbo specifika perteikiama žurnalistės Gabi Lardies lūpomis.
Papasakojo apie darbą krematoriume
28 metus dirbau ugniagesių tarnyboje. Dažnai žmonėms sakau, kad 28 metus saugojau žmones nuo liepsnų, o pastaruosius aštuonerius metus juos kremuoju, rašo the spinoff.co.nz.
Visada dirbau taip vadinamus vyriškus darbus – jūrų pėstininkų ir ugniagesių tarnybose. Iš karto supratau, kur slypi tikrosios mano savybės. Tai – padėti žmonėms. Man labai, labai patinka padėti žmonėms.
Sulaukiau daug tikrai teigiamų atsiliepimų iš šeimų ir laidojimo paslaugų teikėjų, kurie teigė, kad jiems patiko, kaip su jais buvo elgiamasi. Viską su jais aptariu ir stengiuosi, kad viskas vyktų sklandžiai. Jei jie pasako, kad nori X Y Z, jie ir gauna X Y Z.
Krematoriume esantys kūnai man niekada nekėlė nerimo, nes dirbdamas ugniagesiu mirtį regėjau dažnai. Mano kolegai, su kuriuo dirbu pastaruosius ketverius metus, retkarčiais vis dar ištrykšta ašaros.
Mes visada dirbame dviese. Vieną savaitę vienas kremuoja palaikus, o kitas darbuojasi koplyčioje, kur rodo laidotuvių skaidres ir tiesiog rūpinasi, kad laidotuvės vyktų sklandžiai. Kitą savaitę apsikeičiame vaidmenimis.
Krematoriumas įrengtas tiesiai po koplyčia. Patalpa – didelės kavinės dydžio, joje yra dvi kremavimo krosnys, maždaug pusantro metro pločio, iki pat lubų, bet vartai – maždaug metro aukštyje.
Paprastai kremavimo krosnis įkaista iki reikiamos temperatūros – ne mažiau kaip 760⁰C – per vieną valandą. Yra dvi kameros – ta, į kurią patenka palaikai, ir kita, karštesnė, virš jos, kurioje palaikai sudega visiškai ir nebelieka dūmų.
Proceso metu veikia ištraukiamieji ventiliatoriai ir filtrai, todėl vienintelis dalykas, kurį matai kylant iš kamino, yra karščio rūkas, nebent nutinka kas nors nenumatyto.
Pradedame 7.30 val. ryto, o baigiame 16.30 val. po pietų. Aišku, jei ketvirtą valandą vyksta laidotuvės, dirbame iki vėlumos.
Šeštadieniais taip pat dirbame, o sekmadieniai – laisvi. Tačiau išpažįstantys hinduizmą palaikus turi kremuoti per 24 valandas po mirties. Todėl dažnai man paskambina vadovas ir paklausia, ar galėčiau atvykti sekmadienį, atlikti apeigas ir kremuoti žmogų. Niekada neatsisakau, nebent tikrai tą kartą negaliu.
Per dieną atliekama iki 12 kremavimų
Kartais per dieną turime šešerias laidotuves, o kitą dieną – nieko, bet taip būna labai retai. Sakyčiau, kad vidutiniškai per dieną būna trejos ar ketverios laidotuvės.
Kiekvieną rytą pasitikrinu sąrašą, kiek turėsime kremavimų. Sudarau grafiką: kada reikia įkaitinti kremavimo krosnį, kelintą valandą į ją įvažiuoja pirmas karstas su palaikais, ir viską suskaičiuoju – maždaug 90 minučių vienam velioniui, nors vienus kremuoti trunka trumpiau, o kitus – ilgiau.
Per dieną galime atlikti 12 kremavimų, jei pradedame anksčiau. Bet kadangi daug laidotuvių vyksta vėlai, gali būti, kad keturi ar penki kūnai atvyks vėlai, ir tokiu atveju tenka kremavimo krosnį kaitinti iš naujo. Mes palaikų nelaikome, visada visus kremuojame tą pačią dieną.
Kai pradėjau dirbti, mane nustebino proceso sklandumas – kremavimas kompiuterizuotas, su jutikliniu ekranu.
Pirmąsias penkias minutes dega raudonas signalas, nes krematoriumo vidus tuo metu yra gana lakus – dega karstas, dega palaikai. Paskui jis užgęsta. Yra apžvalgos ekranas, kad galėtumėte pažvelgti į krematoriumo vidų. Matysite juodus dūmus ir liepsnas, besiveržiančias aplinkui. Kompiuteris neleidžia proceso stabdyti ar atidaryti durų, nes tai nesaugu.
Daugelis žmonių pradėjo naudoti karstus su taip vadinamais vidiniais įdėklais. Jie išsinuomoja gražius, brangius karstus, tačiau iš tiesų jo viduje yra kitas, fanerinis karstas, kuris labai greitai sudega. Kremavimo metu mirusio žmogaus raumenys susitraukia – pakyla rankos ir keliai – visa tai galite matyti.
Maždaug po 40 minučių vėl užsidega signalas – karsto jau nebėra, didžioji dalis palaikų sudegė. Lieka beveik vien skeletas su trupučiu apanglėjusio audinio, dažniausiai dubens srityje. Sustabdome krosnį, pakeliame vartus ir sugrėbiame palaikus po degikliu, kad jie greičiau sudegtų. Tam naudojame specialius ilgus metalinius strypus lenktais galais. Strypais sužeriame palaikų likučius į duobę, esančią kremavimo krosnies gale. Dėl karščio jie labai greitai subyra.
Tada vėl paleidžiame kremavimą 20 minučių trukmės ciklais, kad kaulai liktų švarūs, balti. Jei po 20 minučių kaulai dar nėra visiškai paruošti, duodame jiems dar 20 minučių, kol įsitikiname, kad sudegė visi audiniai. Tuomet krematoriumo gale esantis jungiklis pakelia sklendę ir kaulai sukrenta į plieninį padėklą.
Kas lieka po kremavimo?
Paimame padėklą su kaulais ir patikriname juos magnetu – reikia išimti visus varžtus ir vinis. Po to dar patikriname rankomis, ieškodami ko ten neturėtų būti.
Tokius dalykus, kaip klubo sąnario protezai, lengva rasti, nes jie masyvūs. Būna kelio sąnarių protezų, stentų, daug visko. Turime išimti laikrodžius, protezuotus dantis – juos išrinkti sunku, nes porcelianas atsparus karščiui.
Gana dažnai karste būna įdėta knygų arba viskio butelių. Na, stiklas lydosi, o prie jo prilimpa kaulai, kurių nuo stiklo neįmanoma atskirti.
Pelenų tvarkymas trunka ne taip ilgai kaip kremavimas, tačiau tai gana sudėtingas darbas. Retai sulaukiame žmonių, kurie prašo grąžinti daiktus, todėl tie daiktai keliauja į plastikinę dėžę perdirbimui.
Kaulai keliauja į vadinamąją pelenų patalpą, kurioje jie paverčiami pelenais. Tai didelė malimo mašina ir pelenai dažniausiai būna smulkūs ir balti, nes tai tik kaulai.
Lieka ir karsto pelenų, tačiau jie paprastai būna ne tokie balti – labiau kreminės arba pilkos spalvos. Galiausiai pelenus supilame į urną su velionio vardu.
Su šeima susipažįstame, kai jie atvyksta planuoti laidotuvių ar apžiūrėti patalpų. Papasakojame jiems apie skaidrių rodymo procedūrą, kalbame apie muziką ir kitus dalykus.
Kai ateis laikas kremuoti mane, norėčiau vilkėti tik trumpikes. Turiu nemažai metalinių plombų, todėl kremavimo operatorius turės daug darbo, kol jas išrinks iš pelenų.
