„Treniruotis dėl treniruočių kažkaip neįdomu, reikia kažko siekti“, – su šypsena apie kilusią idėją pasakojo vyras.
Plaukimas truko 10 valandų
21 kilometras – tokį atstumą vandenyje per 10 valandų įveikė Nikolajus. Plaukti vienas jis nepabijojo – maitinimo punktuose laukė draugai, o ir kiti plaukikai prisijungti neturėjo progos dėl neseniai pasibaigusių plaukimų.
„Plaukiau vienas, buvo komanda, kuri maitinimosi punktuose mane maitino. Tai yra pakankamai didelis atstumas. Prieš savaitę vyko Kuršių marių maratonas, kur draugai plaukė 25 kilometrus Kuršių mariose, tai, turbūt, negalėtų prisijungti prie manęs, tai nusprendžiau plaukti vienas“, – sako vyras.
Verta paminėti tai, kad šis – ne pirmas atviras vandens telkinys, kurį įveikė N. Anikejevas. Pirmasis įveiktas atviras vandens telkinys buvo Bosforo sąsiauris, o vėliau, kartu su draugais, tapo pirmaisiais lietuviais, įveikusiais Gibraltaro sąsiaurį. Šįkart, pandemijai koreguojant situaciją pasaulyje, į jo akiratį pakliuvo Asvejos ežeras:
„Visada reikia sau kelti kažkokius tikslus, iššūkius. Viskas prasidėjo nuo Bosforo, kur sujungia Aziją su Europa, plaukimas 6,5 kilometro, paskui buvo Gibraltaras, 15,6 kilometro, berods, kur jungiasi Europa ir Afrika.
Paskui dėl pandemijos niekur negalėjau išvažiuoti, tai radau Lietuvoje iššūkių. Pažiūrėjau Asvejos ežero istoriją, sužinojau, kad jis yra ilgiausias ir nusprendžiau perplaukti.“
Paklaustas, kaip kiti reagavo išgirdę tokią idėją, Nikolajus nusijuokia – tai jau nieko nebestebina, o ir jis pats treniruojasi, tad supranta, kokius iššūkius sau išsikelia.
„Kažkaip ramiai visi reagavo. Kažkada jiems buvo baisu, o mamai, turbūt, kiekvieną kartą baisu. Bet aš treniruojuosi, žinau, ką darau, tuo labiau, kad plaukiau ir vaikystėje, ir jaunystėje. Paskui buvo pertrauka, grįžau į plaukimą jau kaip suaugęs žmogus. Nesu profesionalas, tikrai esu mėgėjas“, – pasakoja pašnekovas.
Vyras neslepia, kad šiam plaukimui pasiruošimas, ko gero, buvo daug trumpesnis ir ne toks intensyvus, nes sąlygų, tinkamų treniruotėms, ilgą laiką nebuvo. Tačiau tai neišgąsdino ir užsibrėžto tikslo jis pasiekė:
„Aš manau, kad šitam plaukimui buvo mažiau treniruočių nei, pavyzdžiui, Gibraltarui, nes tada buvo daug daugiau laisvės, atviri baseinai, žiemos sezono metu galima buvo treniruotis daug dažniau ir intensyviau. Dabar treniravausi tiek, kiek leido pandemija, atviras vanduo.“
Neišvengė nudegimų saulėje
Nikolajui pasisekė, kad tuomet, kai nusprendė perplaukti Asvejos ežerą, karščiai jau buvo atsitraukę, tačiau vis tiek neišvengė nudegimų nuo saulės – svarsto, kad tikriausiai pamiršo pasitepti kremu nuo saulės.
„Buvo labai didelis karštis prieš, paskui pasidarė vėsiau naktį. Na, kaip vėsiau, 17 laipsnių. Startas ryte buvo vėsokas, galvojau, galbūt bus debesuota, bet jau po valandos, dviejų, pirmam punkte pamatėm, kad bus saulėta. Punktuose man draugai nesakė, kad yra karšta ir aš taip plaukiau. Paskui finiše pamačiau, kad nudegiau stipriai. Turbūt, pamiršau pasitepti kremu nuo saulės.
Vandenyje paviršutinį sluoksnį, odą vėsina ir gali nudegti labai stipriai nejausdamas, visiškai nejausdamas. Ir veidas labai nudegė, nes saulė atsispindi nuo vandens paviršiaus, todėl ir nuo vandens gauni ultravioleto. Gaunasi, kad ir iš saulės gauni, ir iš vandens ir negali pasislėpti“, – apie sunkumus kalbėjo N. Anikejevas.
10 valandų – netrumpas laiko tarpas. Kad turėtų pakankamai jėgų, vyras kartu su savimi turėjo sportinių gelių ir vandens, taip pat buvo suplanuoti trys maitinimosi punktai. Nikolajus neslepia, jog planuojant viskas atrodė kitaip, tad vieno punktą vos pavyko pastebėti:
„Vienas maitinimo punktas buvo suplanuotas kitoj pusėj. Kai plaukiu, kvėpuoju per dešinę pusę ir maitinimo punktai buvo po dešine puse. Aišku, jų buvo tik trys. Bet vienas iš jų buvo kairėje, tai vos nepraplaukiau jo. Jeigu praplaukčiau, nežinau, kaip viskas vyktų toliau, nes ten ir maitinimas, ir pasipildymas geliu bei vandeniu, kad iki kito punkto nuplaukti. Būtų sudėtinga, manau. Bet radau paskutiniu momentu.
Kai planuoji ir viską žiūri nuo žemės, nuo tiltelio, atrodo, kad viskas matosi, tiltelis didelis, bet kai plauki, iš vandens viskas atrodo visai kitaip.“
Maitinimo punktuose, sako jis, užkąsdavo bananą, o viename suvalgė ir šilto maisto – užpilamų makaronų. Kiti maitinimaisi vyko vandenyje, bujuje vyras turėjo gelių ir vandens, tad kas 40 minučių sustodavo ir plūduriuodamas ant nugaros pavalgydavo.
Nepasiduoti padėjo draugai
Tačiau jis neslepia, kad buvo kilusi mintis nutraukti plaukimą – įpusėjus distanciją, atrodė, kad jos įveikti nepavyks:
„Vidury distancijos buvo minčių, nors galvojau, kad bus labiau į pabaigą. 7 kilometre buvo pirmas maitinimo punktas, kitas turėjo būti už 6 kilometrų, bet 10 kilometre galvojau, kad galbūt nuplauksiu iki punkto ir užteks. Sumažėjo greitis, gal du kilometrai buvo vieni iš lėtesnių. Turbūt ir nuovargis, ir saulė pakilo, pradėjo deginti.
Bet kažkaip 12 kilometre pamačiau maitinimo punktą, labai toli, bet vis tiek mintyse jau buvau ten, tai pavyko susikaupti, susiimti. Punkte atvažiavo dar vienas draugas, mane įkvėpė, kad liko jau nedaug, kad padaryta jau tikrai daug ir reikia pabaigti. Pavalgiau ir plaukiau iki pabaigos.“
21 kilometras plaukiant – puikus laikas pagalvoti apie viską. Nikolajus pasakoja, kad pradžioje galvoje sukasi vienokios mintys, o jau artėjant finišui galvoji, kad liko jau visai nedaug.
„Kaip įveikti plaukimą, mintys prasideda į pabaigą, bet jei supranti, kad finišas už kelių kilometrų, tiesiog varai ir varai. Mintys starte buvo, kad pasakiškai gražu, startuoji, vanduo lygus, saulė kyla, ežeras tiesiog puikus, dar prisimeni ežero istoriją ir minčių yra daug.
Apie fizinį krūvį negalvoji, nes per treniruotes yra fizinis krūvis. Pabaigoj prasideda mintys, kad jau finišuosiu“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, ar kada nors galvojo, jog plaukimo treniruotės pavirs į ilgus įveiktus atstumus atvirame vandenyje, vyras šypsosi – bėgant laikui, norisi vis labiau save išbandyti.
„Kažkada vienas kilometras buvo daug, paskui du, paskui pradėjo didėti treniruočių intensyvumas. Bosforas parodė, kad nelabai stipriai bijau atviro vandens, Gibraltaras parodė, kad galiu dirbti vandenyje 6 valandas, po truputį taip ir keli lygį“, – džiaugiasi Nikolajus.
Paklaustas, ar jau turi planų ateičiai, jis sako, kad minčių visada yra, tačiau svarbiausia, jog būtų tinkamos sąlygos treniruotis – tuomet sieks įveikti Lamanšo sąsiaurį:
„Visada yra minčių ateičiai, svarbu, kad leistų išvažiuoti treniruotis, nes Lietuvoj vanduo tikrai šaltas, ypač žiemą. Išskyrus vasarą, pas mus visada šaltas vanduo, o Ispanijoje, kur jiems žiemą 15 laipsnių vanduo yra tikrai šaltas, mums, lietuviams, yra tinkamas treniruotis. Ten sąlygos geresnės. Jeigu bus galimybės treniruotis ilgesniam plaukimui, būtinai plauksiu.
Visi plaukikai ilgų distancijų, aš taip manau, norėtų perplaukti Lamanšą, galbūt ten ir reikia nukreipti savo mintis.“
