Laidoti artimuosius niekada nėra lengva, tačiau siaučiant pandemijai šis skausmingas procesas tapo dar sunkesnis. „Rekviem“ laidojimo namų laidotuvių ceremonijų planuotoja Rūta Cimarmanaitė pasakoja, kokius pokyčius pastebėjo:
„Laidotuvių tradicijas karantinas pakeitė tik iš dalies. Galiojant ribojimams atsisveikinti su velioniu atvyksta tik patys artimiausi žmonės. Tolimesni giminaičiai ar ne taip gerai pažinoję velionį užuojautą išreiškia nuotoliniu būdu arba po laidotuvių atvyksta į kapines uždegti žvakutę.“
Laidotuvių planuotoja pasakoja, jog pačias laidotuves transliuoti internetu prašoma labai retai, tačiau artimieji, kurie negali atvykti, renkasi paskambinti vaizdo skambučiu ir taip trumpai atsisveikinti su velioniu bei išreikšti užuojautą giminaičiams:
„Kaip anksčiau, taip ir dabar, žmonės dažnai išreiškia užuojautą telefonu, žinutėmis, socialiniais tinklais. Būna tokių atvejų, kai žmonės tikrai negali atvykti į laidotuves, tad užsako gėlių, kad jos būtų prie velionio. Žinoma, daug svarbiau yra tas žmogiškas ryšys, tad dažniausiai pasirenkama paskambinti ar asmeniškai parašyti žinutę.“
Į laidotuves karantino metu gali atvykti tik 10 žmonių, į kuriuos neįsiskaičiuoja laidojimo namų darbuotojai ir artimiausi šeimos nariai. Pagal Lietuvos įstatymus artimiausia šeima yra laikoma sutuoktinis, vaikai, įvaikiai, tėvai ir sutuoktinio tėvai.
R. Cimarmanaitė teigia, kad žmonės dažnai pasiskirsto – vieni ateina ryte, kiti vakare, žmonių pasikeitimas vyksta. Tiesiog vienu metu negali dalyvauti daugiau nei 10 žmonių.
Gedulingi pietūs keičiami alternatyvomis
Karantino metu sunkumų kilo ir daugiau. Didelė laidotuvių dalis – gedulingi pietūs, tačiau užsidarius visoms kavinėms ir esant reguliuojamam žmonių būriavimosi skaičiui, suorganizuoti gedulingus pietus yra daug sunkiau. R. Cimarmanaitė pasakoja, kaip žmonės bando spręsti šią problemą:
„Žmonės nebando apeidinėti įstatymų, tačiau patys artimiausi žmonės organizuojasi gedulingus pietus namuose, sumažina apsilankančiųjų skaičių iki pačių artimiausių. Būna, kai kurie organizuojasi gedulingus pietus sodyboje, priklausomai nuo oro sąlygų. Kai kurie vietoje gedulingų pietų organizuojasi žygius gamtoje, eina pasivaikščioti. Taip renkamasi daryti dėl saugumo. Pasirenkami būna ir kitokie būdai. Gedulingų pietų esmė yra tas pabendravimas, pabuvimas, velionio pagerbimas, o tai padaryti galima įvairiais būdais.
Dar viena sena laidotuvių tradicija – mišios bažnyčioje. Laidotuvių ceremonijų planuotoja teigia, kad nors galiojant karantinui dalis žmonių atsisako mišių, tačiau daugeliui religija yra labai svarbu. Žmonės stengiasi mišias užsakyti, aplankyti, pakviesti kunigą į kapines. Sunku atsisakyti tokių senų tradicijų. Pagrindinis pokytis tai žmonių skaičius – apsiriboja dalyvavimas mišiose, tolimesni giminaičiai ar draugai neapsilanko.
Dar didesni pokyčiai laidotuvių procese atsiranda žmogui mirus nuo koronaviruso. R. Cimarmanaitė sako, kad tokiomis aplinkybėmis laidotuvės dar liūdnesnės:
„Kai žmogus miršta nuo koronaviruso, artimieji neturi progos atsisveikinti su velioniu. Nėra galimybės velionio aprengti, paruošti. Tokiu atveju žmogus yra dedamas į specialų plastikinį maišą ir dedamas į karstą, kuris yra uždaras. Po mirties žmonės neturi jokios galimybės pamatyti savo artimojo. Todėl dažnai renkamasis kremavimas, su kremuotais palaikais galima organizuoti atsisveikinimą ir vėliau.“
Kremavimas greitai populiarėja
Laidotuvių planuotoja teigia, jog karantino metu nemaža dalis žmonių renkasi kremavimą. Pasirinkus šį laidojimo būdą, giminaičiams lengviau planuotis laidotuvių laiką, o ir skubėti nereikia:
„Kremavimo skaičių augimas labai jautėsi per visą karantiną, nuo pat rudens jis augo ir yra žymiai didesnis nei prieš tai. Tam darė įtaką ir tai, kad dėl viruso apskritai mirusių žmonių skaičius buvo padidėjęs, taip pat žmonės dažniau renkasi kremavimą, nes taip yra lengviau atsisveikinti su velioniu.
Būna atvejų, kai asmuo miršta nuo koronaviruso, o jo visa šeima taip pat serga, tad negali atvykti į laidotuves. Tokiu atveju labai patogu yra kremavimas, kremuoti žmogaus palaikai gali stovėti ilgai ir sulaukti palankesnio laiko organizuoti laidotuvėms. Labai dažnai pasitaiko, kad žmonės laukia iš užsienio grįžtančių artimųjų, tad renkasi atsisveikinimą su velioniu organizuoti po kelių savaičių ar mėnesių.“
Galimybė kremuoti palaikus Lietuvoje yra tik vienoje vietoje – Lietuvos krematoriume, kuris yra Kėdainiuose.
Nors atsisveikinti su mylimu žmogumi norisi daugeliui, o ir pabūti šarvojimo salėje stengiamasi kuo ilgiau, tačiau karantino metu, tolimesniems giminaičiams ir draugams, R. Cimarmanaitė pataria šį procesą sutrumpinti:
„Patys artimiausi žmonės įprastai stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su brangiu žmogumi, kurio neteko. Kitiems, ypač karantino laikotarpiu, patariame saugoti aplinkinių sveikatą ir atsisveikinti kuo trumpiau – iki 15 min. Jei mažai pažinojo velionį, karantino metu visgi nederėtų vykti į laidotuves.“
Geriausia nešti velioniui patikusias gėles
Gėlės, atnešamos į laidotuves, jau ilgametė tradicija. Kokias gėles reikėtų nešti, nėra griežtai apibrėžiama, dažniausiai tai priklauso nuo to, kokias gėlės patiko velioniui. Laidotuvių ceremonijų planuotoja teigia, jog dažniausiai artimieji žino, kokias gėles mėgo velionis ir tai daro įtaką jų pasirinkimui, kaip dekoruoti salę bei kokias gėles nešti į atsisveikinimą. Pasitaiko atvejų, kai artimieji nurodo, kokias konkrečiai gėles ar kiek jų nešti. Patariama paisyti artimųjų pageidavimų. Pavyzdžiui, jei prašoma nešti tik skintas gėles, vainikų nešti nederėtų.
R. Cimarmanaitė pataria, kad jei nėra aišku, kokias gėles nešti, vertėtų pasirinkti labiau klasikinius variantus, kuriuos yra lengviau pritaikyti prie konkrečios situacijos: baltas rožes, chrizantemas, lelijas ar kalijas.
Pasak R. Cimarmanaitės, vainikai tampa vis mažiau populiarūs. Ypač prie urnos, žmonės dažniausiai prašo, kad neštų skintas gėles, nes patys vainikai užgožia velionį, urną ir nukreipia dėmesį. Senais laikais būdavo žiūrima, kas atneš didesnį vainiką su gražesne juosta, tačiau dabar tai mažiau svarbu. Tad nors vainikai nebėra būtinybė laidotuvėse, tačiau atnešti gėlių yra įprasta:
„Be gėlių žmonės prisibijo eiti į laidotuves. Pasitaiko, kad jei velionio šeima paprašo visai nenešti gėlių, žmonės vis tiek ateina su gėlėmis, tuščiomis eiti jiems neatrodo priimtina. Kai kuriems net du gėlės žiedus nešti yra per mažai ir atrodo, kad reikia kažko daugiau.“
Vokeliai į laidotuves nešami vis dažniau
Vienas vis populiarėjantis laidotuvių elementas – dalyvių atnešamas vokelis velionio šeimai. Laidotuvių planuotoja pasakoja, kodėl vokelis pradeda keisti gėles ir vainikus:
„Vokelis nėra privalomas, tačiau pastaruoju metu tai tampa populiariu ir simboliniu gestu, kuris išreiškia paramą artimiesiems. Be abejonės, suma priklauso nuo galimybių, todėl nėra tam nustatytos konkrečios sumos. Vainikas ir didelės gėlių puokštės nėra pigus dalykas, tad nemaža dalis žmonių renkasi tuos pinigus, kuriuos išleistų perkant vainiką ar gėles, įdėti į vokelį ir taip padėti velionio šeimai. Taip pat yra ir ekologinis faktorius – gėlės nesilaiko ilgai ir būna išmetamos, tad pinigai vietoje gėlių tampa vis populiariau.“
R. Cimarmanaitė pastebi, jog požiūris į aprangą yra mažiau sureikšminamas ir žiūrima laisviau. Į laidotuves patariama apsirengti tamsių spalvų drabužiais, tačiau nebūtinai tik juoda spalva. Laidotuvių planuotoja pataria vengti ryškių spalvų, akį rėžiančių raštų, trumpų suknelių, iškirpčių, nes laidotuvėse pagerbiamas velionis ir dėmesys neturėtų krypti į iššaukiančią svečio aprangą.
