Endometriumas (lot. endometrium) yra vidinis gimdos sienelės sluoksnis arba gleivinė, kurią dengia viensluoksnis stulpinių ląstelių epitelis. Vėžys dažniausiai atsiranda gimdos gleivinėje, iš čia ir pavadinimas – endometriumo vėžys.
Gimdos kūno vėžio nereikėtų tapatinti su gimdos kaklelio vėžiu, – tai visai kita onkologinė liga, kitokia jos prognozė, o dažnai ir kitoks gydymas. Daugiau informacijos apie gimdos kaklelio vėžį galite rasti čia.
Gimda ir moters reprodukcinė sistema
Gimda yra svarbi moters reprodukcinės sistemos dalis. Subrendusi gimda yra tuščiaviduris kriaušės formos organas, jos siena gana stora, negimdžiusių moterų – apie 1,5 cm, gimdžiusių – apie 2,5 cm. Gimdos sieną sudaro 3 sluoksniai: išorinio serozinis, vidurinis ir storiausias – raumeninis ir vidinis arba gleivinė.
Gimda sveria apie 50 g, gimdžiusių moterų gimda didesnė. Pagrindinė gimdos funkcija – apsaugoti ir užauginti vaisių nėštumo metu. Nėščios moters gimda kelias dešimtis kartų padidėja. Tai vienintelis organas, kuris per visą moters gyvenimą gali neatlikti svarbiausios savo funkcijos.
Moters reprodukcinė sistema susideda iš: makšties; gimdos; gimdos kaklelio; kiaušintakių; kiaušidžių. Makštis yra apie 8–10 cm vamzdelis, kuris jungia gimdos kaklelį su lytiniu plyšiu.
Gimda yra pilvo apatinėje dalyje, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Iš išorės ją dengia pilvaplėvė. Abiejose gimdos pusėse išsidėsčiusios kiaušidės. Kiekvieną mėnesį jose subręsta po vieną lytinę ląstelę – kiaušinėlį. Kiaušides su gimdos viršutine dalimi jungia kiaušintakiai.
Vidinis gimdos sienelės sluoksnis vadinama endometriumu arba gleivine. Jis yra iki 7 mm storio ir sudarytas iš dviejų sluoksnių – pamatinio ir atkrentamojo. Kol moteris vaisinga, endometriumas kiekvieną mėnesį auga ir tankėja, taip pasiruošdamas priimti apvaisintą kiaušinėlį. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, gleivinė toliau tankėja ir suformuoja placentą.
Per placentą nėštumo metu vyksta medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, gleivinės paviršinis sluoksnis atkrenta ir per menstruacijas pašalinamas iš organizmo. Menstruacinį ciklą (endometriumo tankėjimą ir atkrentamojo sluoksnio atsidalijimą) reguliuoja kiaušidžių gaminami moters lytiniai hormonai – estrogenai ir progesteronai.
Gerybiniai ir piktybiniai gimdos augliai
Gimdos vėžys yra dažniausias moters reprodukcinės sistemos onkologinis susirgimas. Vėžys išsivysto, kai normalios organizmo ląstelės pakinta, pradeda be perstojo dalytis, augti ir suformuoja auglį (tumorą, naviką). Auglys gali būti gerybinis arba piktybinis. Gerybiniai augliai didėja, bet neplinta į kitus organus. Piktybiniai augliai gali išplisti į kitus organus ir sutrikdyti jų veiklą.
Gerybiniams gimdos susirgimams priskiriamos:
fibromos – gimdos sienelės raumeninio sluoksnio augliai;
endometriozė – lėtinė liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys pradeda vešėti už gimdos ribų;
gimdos hiperplazija – gimdos gleivinės išvešėjimas sutrikus lytinių liaukų funkcijai.
Piktybinės ląstelės gali peraugti į gretimus audinius ir organus, rečiau – krauju ar limfa išplisti į atokias organizmo sritis. Gimdos kūną sudaro keletas skirtingų audinių, o šiuos audinius – keletas skirtingų ląstelių tipų. Vėžys gali susiformuoti iš bet kurių ląstelių, todėl ypač svarbu tiksliai nustatyti vėžio tipą, kad būtų galima pritaikyti tinkamiausią gydymą.
Gimdos kūno vėžio tipai
Gimdos kūne dažniausiai išsivysto adenokarcinoma arba sarkoma.
Adenokarcinomos sudaro apie 80 proc. gimdos kūno vėžio atvejų. Šis vėžys vystosi iš gimdos gleivinės liaukinio epitelio, todėl dažnai vadinamas tiesiog endometriumo vėžiu. Labiau paplitęs adenokarcinomos potipis yra endometrioidinė karcinoma, retesnis – endometriumo serozinė karcinoma. Itin reta gimdos kūno gleivinės ląstelių vėžio rūšis yra šviesiųjų ląstelių karcinoma. Ji sudaro mažiau negu 2 proc. visų gimdos kūno vėžio atvejų.
Šis vėžio tipas vystosi iš raumeninio gimdos audinio. Sarkomos sudaro apie 2–4 proc. visų gimdos kūno vėžio atvejų. Sarkomos dar skirstomos į lejomiosarkomas, endometriumo stromos sarkomas ir karcinosarkomas. Sarkomų ir adenokarcinomų gydymas skiriasi.
Gimdos kūno vėžio simptomai ir požymiai
Dažniausias gimdos kūno vėžio simptomas yra kraujavimas iš makšties. Ypač pavojingas kraujavimas moterims, išgyvenančioms menopauzę. Maždaug 90 proc. gimdos vėžio atvejų aptinkama ankstyvose stadijose būtent dėl kraujavimo pasibaigus menopauzei arba nenormalaus kraujavimo iš makšties.
Nenormaliu kraujavimu reikėtų laikyti: kraujavimą iš lyties takų pasibaigus menopauzei; ypač gausias, sunkias mėnesines arba kraujavimą tarp mėnesinių; makšties išskyras, nuo rausvų ir vandeningų iki tamsių ir nemalonaus kvapo.
Jeigu pasireiškia kuris iš šių simptomų, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju ginekologu. Nenormalus kraujavimas iš lyties takų dar nereiškia, kad sergate vėžiu. Daug dažniau kraujavimą iš lyties takų sukelia nevėžinės ligos, tokios kaip endometriozė, fibroma, endometriumo hiperplazija ar gimdos sienelės polipai. Kartais iš makšties kraujuoti gali ir be jokios priežasties – tai vadinamasis disfunkcinis kraujavimas.
Kiti gimdos kūno vėžio simptomai: maudimas, skausmas pilvo apačioje ar strėnų srityje; skausmingi lytiniai santykiai; kraujo priemaišos šlapime (hematurija) ir mažakraujystė arba padidėjęs trombocitų, arba gliukozės kiekis kraujyje; padidėjusi gimda.
Pažengusiam gimdos kūno vėžiui, ypač išplitusiam į kitus organus, būdingi tokie simptomai: apetito stoka ir svorio kritimas; nuovargis ir silpnumas; pykinimas; vidurių užkietėjimas; poreikis dažniau šlapintis; nugaros ar kojų skausmas.
Daugelis šių simptomų neaiškūs ir sunkiai nustatomi. Juos gerokai dažniau sukelia ne gimdos vėžys, o kitos ligos.
Šaltinis: iveikvezi.lt
