Nors erkės dažnai siejamos su jau žaliuojančia gamta ir vasara, jų aktyvusis periodas prasideda oro temperatūrai sušilus vos iki 5–7 laipsnių. Saulėtos ir drėgnos vietovės, tokios, kaip miškai, kirtimai, pelkėtos ar žole apaugusios vietos – puikiai tinka gyvuoti šiems ligas platinantiems voragyviams. Didžiausias erkių skaičius stebimas gegužę–birželį bei rugpjūtį–rugsėjį.
„Leisdami laiką gamtoje galime būti labai atidūs, tačiau įsisiurbusi erkė erkinio encefalito infekciją žmogui perduoda vos per kelias sekundes, nes virusas gyvena jos seilėse. Net greitai ištraukus voragyvį ir dezinfekavus įkandimo vietą, negalime būti tikri, ar pavyks išvengti sudėtingo ligos proceso ir sunkių liekamųjų reiškinių. Po erkės įkandimo, patartina atidžiai stebėti savo būklę apie mėnesį“, – sako „Affidea Lietuva“ įmonių grupės šeimos medicinos klinikos „Endemik“ šeimos gydytoja Kristina Lebedevaitė.
Medikė pasakoja, jog erkinio encefalito inkubacinis periodas trunka nuo 2 iki 28 dienų, o ligos eiga išsiskiria dvejomis bangomis. Pirmoji – trunka apie savaitę ir sukelia į gripą ar peršalimą panašius simptomus: karščiavimą, raumenų, galvos skausmus, nuovargį ar bendrą silpnumą. Vėliau seka vos apie savaitę trunkantis „pasveikimo“ periodas, kurio metu būsena pagerėja. Neretai prislopę simptomai gali sugrįžti su gerokai sunkesne antrąja ligos banga, pasireiškiančia 20–30 proc. užsikrėtusiųjų. Jos metu stebimi centrinės nervų sistemos pažeidimai, sukeliantys itin stiprius galvos skausmus, pykinimą, vėmimą, mieguistumą, rankų drebulį, raumenų bei sprando įsitempimą, nevaldomą karščiavimą, koordinacijos sutrikimą.
K. Lebedevaitė pažymi, jog erkinis encefalitas pažeidžia galvos smegenis, jų dangalus bei periferinius nervus ir kai kuriems gali būti pražūtingas. Net pasveikus nuo šios ligos, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, negebėjimas susikoncentruoti, didelis jautrumas ar netgi paralyžius gali kankinti visą likusį gyvenimą.
Veiksmingiausias apsisaugojimo būdas – skiepai
Kadangi specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, o repelentų suteikiama apsauga nėra visiškai patikima, veiksmingiausiu būdu išvengti pavojingos ligos išlieka vakcinacija. Šeimos gydytoja K. Lebedevaitė pabrėžia, kad skiepijimasis nuo erkinio encefalito užtikrina 98–99 proc. apsaugą, tačiau būtina laikytis skiepų plano.
„Kai kurie pacientai galvoja, jog užtenka vieno skiepo, kad gamtoje būtų galima jaustis drąsiai. Visgi, norint užtikrinti nepertraukiamą apsaugą nuo erkinio encefalito, būtina tikslingai vadovautis visa skiepų schema, kurią sudaro patyrę medikai, atsižvelgę į paciento organizmo būklę bei ligų istoriją. Vakcinacijos metu gydytojai taip pat supažindina pacientą su jo laukiančiomis procedūromis ir kurį laiką stebi jo būklę dėl galimų šalutinių reiškinių. Svarbu užtikrinti, kad vakcinacija būtų vykdoma tikslingai ir organizmui būtų suteikta didžiausia įmanoma apsauga“, – pranešime spaudai reikšmingus aspektus vardija gydytoja ir pabrėžia, kad dėl šių priežasčių rekomenduojama skiepytis tik klinikose.
Ji taip pat paaiškina, kad svarbiausi yra pirmieji 3 skiepai: antrasis – po 1–3 mėnesių, trečiasis – po 9–12 mėnesių. Būtent po antrosios skiepo dozės praėjus 2–3 savaitėms susiformuoja imunitetas ligai, tačiau trečioji vakcinacija reikalinga tam, kad jis taptų ilgalaikis ir truktų net iki 5 metų. Vėliau tereikia palaikyti imunizaciją papildomomis skiepų dozėmis. Medikė nuramina, kad pavėlavus pasiskiepyti, visos vakcinacijos schemos iš naujo pradėti nereikia. Tokiu atveju geriausia pasitarti su gydytoju, kaip toliau tęsti skiepus.
Anot K. Lebedevaitės, vakcinacija nuo erkinio encefalito reikėtų pasirūpinti dar prieš sušylant orams ir pradedant žaliuoti gamtai. Tokiu būdu, laisvalaikiui vis dažniau persikeliant į gryną orą, bus galima jaustis saugiai ir užtikrintai, jog erkių platinamos mirtinos ligos pavyks išvengti.
