Iš Klaipėdos kilęs Vilius Srėbalius šiuo metu aktyviai plaukti moko ne tik vaikus, tačiau ir visus norinčius. Vasaromis, kuomet atsiranda daugiau laisvo laiko dėl pedagoginių atostogų, vyras laiką leidžia ne bet kur kitur, o pajūryje gelbėdamas kitų žmonių gyvybes. Šiemet Vilius gelbėtoju dirbs jau dvyliktą sezoną.
„Kaip pradėjau 18-os metų, taip ir važiuojų be pertraukų. Pagrindinė priežastis, kodėl dirbu yra ta, jog nieko kito daugiau nesugalvočiau, ką veikti, nes ir laisvo laiko yra, ir dirbant atsiranda laiko papoilsiauti, kažką paveikti. Žinoma, ir uždarbis, kaip sakant, šioks toks ant ledų gaunamas“, – nusišypso.
Pirmaisiais sezonais, kuomet tik pradėjo dirbti gelbėtoju, Vilius budėdavo I-osios Melnragės paplūdymyje, kuris yra vienas judriausių vasaros metu: „Ten veiksmo būdavo labiausiai, tad ilgą laiką dirbau ten, o vėliau buvau pakviestas dirbti į centrinį postą, kuris yra II-ojoje Melnragėje ir iki šiol kartu su kolega vasaromis dirbame ten.“
Kada prasideda budėjimo sezonas priklauso nuo orų. Pasak V. Srėbaliaus, dažniausiai gelbėtojai darbus pradeda nuo gegužės 20-25 dienos, o tik išskirtinais atvejais, tokiais kaip pandemijos įkarštis, budėti teko pradėti ir nuo birželio vidurio.
„Pats gelbėtojo darbas prasideda 9 valandą ryte. Kiekviename poste dirba įvairus kiekis žmonių, tačiau dažniausiai yra budima po tris gelbėtojus. Atvykę pasikabiname vėliavas, kurios praneša, kad gelbėtojai pradėjo darbą, o paskui prasideda kitos veiklos, tokios kaip žurnalų pildymas, teritorijų, duobių jūroje sužiūrėjimai, žinoma, stebima ir aplinka“, – pasakoja apie eilinę gelbėtojo dieną pašnekovas.
Dažniausios poilsiautojų klaidos
Atostogaujant pajūryje ir mėgaujantis saulės spinduliais bei Baltijos jūros gaiva, kartais tenka išgirsti ir skambius per garsiakalbius pranešamus pranešimus. Pasiteiravus, ką dažniausiai tenka per juos skelbti, Vilius atvirauja, kad garsiakalbis yra viena iš prevencijos priemonių sudrausminti nedrausmingus asmenis:
„Tikiu, kad tokie perspėjimai erzina poilsiautojus, tačiau garsiakalbis yra labai gera priemonė. Darbe geriau renkamės prevenciją nei po to skubame gelbėti eilę žmonių. Praktika rodo, kad kuomet žmonės girdi informaciją, jie susidrausmina.
Dažniausiai per garsiakalbį skamba įvairiausio pobūdžio informaciniai pranešimai – dėl įspėjamųjų ženklų paisymo, dėl pasikeitusių oro sąlygų, dėl vandens, dėl vaikų priežiūros, dėl gyvūnų, dėl alkoholio vartojimo. Vaikai ir saugumas vandenyje yra labiausiai girdimo prevencijos per mikrofoną.“
Pasak dvyliktą sezoną dirbsiančio gelbėtojo, dažniausiai žmonės poilsiaudami prie jūros vengia stebėti ženklus, todėl eina maudytis į tas vietas, kuriose to daryti nereikėtų. Taip pat opi bėda išlieka ir apsvaigusių asmenų maudynės vandenyje.
„Yra visokiausių atvejų, kuomet stengiamės žmones sustabdyti. Dažniausiai poilsiautojai nepaiso vėliavų ženklų, eina maudytis į jūrą, kuomet aiškiai iškelta raudona vėliava ir to daryti negalima. Net 80 % skendimų įvyksta, kuomet gelbėtojų poste iškelta kabo raudona vėliava. Į šį ženklą žmonės žiūri labai neatsakingai“, – sako Vilius.
Nors gelbėtojai stebi daugiausiai tik aplinką ir tai, kas vyksta prie jūros kranto, tačiau neretai tenka padėti ir tiems, kurie degindamiesi prieš saulę kopose smarkiai sunegaluoja.
„Antroji darbo dalis yra pirmosios pagalbos suteikimas. Tenka padėti žmonėms, kuriuos dėl perkaitimo ištiko saulės, šilumos, širdies smūgis. Žinoma, tokiais atvejais padeda ir budinčios slaugytojos. Tai, kas vyksta kopose retai kada būna mūsų priežiūroje, tačiau stengiamės reaguoti bei padėti ir tada, kai kažkas nutinka ir ten“, – paaiškina klaipėdietis.
Kiekvieną vasaros sezoną pasitaiko atvejų, kuomet pasigirsta istorijos apie nuskendusius asmenis, kurie gelbėti artimųjų arba draugų skubėjo patys. Pasiteiravus, ar teisinga ir saugu yra bandyti kitą traukti iš vandens siekiant užkirsti kelią tragedijai, gelbėtojas teigia, kad to daryti geriau nereikėtų:
„Pagrindinė klaida, kurią daro žmonės, kuomet mato, jog skęsta draugas ar kitas asmuo, yra ta, jog skuba gelbėti patys. Bandyti gelbėti savarankiškai geriau nereikėtų. Tokiu atveju yra geriau iškviesti gelbėtojus ar skambinti pagalbos telefonu 112, kurie iškart apie situaciją praneša mums.
Gelbėti patiems nereikėtų ne tik jūroje, bet ir ežere, kur nėra bangų. Kuomet žmonės gelbėja kitus be jokios praktikos, tuomet ir pasirodo šios tragiškos istorijos. Žinoma, yra ir sėkmingų atvejų, tačiau be apmokymų padėti yra sudėtinga, todėl geriau kviesti profesionalų pagalbą.“
V. Srėbalius taip pat primena, kad norint išvengti liūdnų pasekmių, reikia visuomet laikytis kelių pagrindinių saugumo prie vandens reikalavimų: neiti maudytis už paplūdimio ribų, nesimaudyti per raudoną vėliavą, o jeigu maudynių per bangas vis tik norisi, geriau tai daryti prieš gelbėtojų akis.
Įsimintiniausios istorijos ir gelbėtojo „skūra“
Per ilgus metus, kuomet dirba gelbėtoju, Viliui į atmintį įsirėžė ir ne viena jautri arba juokinga istorija. Vyras pasakoja, kad situacijų buvo įvairiausių – per 11 metų darbo yra tekę gelbėti ne tik žmones, tačiau ir gyvunus, tarp kurių ir ruonius.
„Dažnai pasitaiko ir dingimų. Vieną kartą dingo vyras, pranešė, kad buvo kopose, o dabar nebėra, rūbai palikti. Apie 21 valandą, prieš darbo pabaigą dėl to sunerimo vyro žmona ar draugė. Tokiais atvejais visuomet įprastai apžiūrime terioriją, ar nėra vandenyje, ar kitame paplūdimyje. Tenka pasižiūrėti ar nesilankė bare, nes pasitaiko ir tokių atvejų.
Tačiau, tą kartą viską apžiūrėjome, patikrinome ir vyro neradome. Jau pradėjome galvoti ir apie baisiausią scenarijų, tačiau galiausiai nutiko taip, kad pasirodo, jog vyras tiesiog nuėjo iki mašinos iš jos kažko pasiimti ar pailsėti nuo saulės ir nieko niekam nepranešęs joje užmigo“, – nusijuokia dabar V. Srėbalius.
Visgi, sudėtingiausia ir jautriausia vyrui yra kalbėti apie atvejus, kuomet tenka kovoti už žmonių gyvybes. Viena labiausiai įsiminusių istorijų nutiko dar tada, kai pašnekovas dirbo I-ojoje Melnragėje:
„Šiame paplūdimyje, einat link molo yra griuvėsiai. Būtent prie jų pasitaikydavo daugiausiai skendimų. Prisimenu, kad kuomet gavome skambutį, jog skęsta žmogus, su kolegomis pietavome. Viską metę nuo posto bėgome kelis kilometrus iki vietos, kur įvyko nelaimė. Tada skendo šeima iš Kauno – tėvas ir sūnus.
Tėvas buvo kaip ir išsigelbėjęs, tačiau be jėgų. Sūnų taip pat labai greitai pamatėme, ištraukėme ir prasidėjo rimtas gaivinimas. Prisimenu, kad su kolega jį gaivinome apie 4 minutes.
Adrenalinas buvo be galo sukilęs, tačiau, kai pamatėme, kad iš vaiko šalinasi vanduo, jis atsigauna, apėmė labai geras jausmas, nes mums jį pavyko išgelbėti. Vėliau atvyko greitoji medicinos pagalba ir viskas baigėsi gerai.“
Pasakodamas apie įsimintinas istorijas, Vilius juokauja, kad tenka matyti ir bendrauti su žmonėmis, kurie prisigėrę paplūdimyje nebejaučia ribų ir lipa net ant gelbėtojų keturačių.
Galima tik įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis gelbėtojams tenka dirbti, tačiau pasiteiravus, kas šios profesijos atstovui yra svarbiausia, Vilius patikina, kad bent jau bazinės plaukimo žinios.
„Žinoma, pas mus ne vandenys, nėra taip, kad žmonės skęsta kiekvieną dieną, tačiau būna, kad pasitaiko visokių atvejų. Nebūtina būti sporto meistru ar plaukti idealiai, nes užtenka turėti bazinius duomenis kaip plaukti per bangas, kaip jų išvengti ir kaip elgtis su jūros trauka“, – sako V. Srėbalius.
Be specialių duomenų, kurių prireikia gelbėjant gyvybes, gelbėtojui reikalingos ir tam tikros asmens savybės. Viena jų – drąsa:
„Reikia nebijoti bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kurių pasitaiko iš tiesų labai skirtingų. Gelbėtojas turi būti supratingas, propoguoti sveiką gyvenimo būdą, nes pamainos būna ilgos nuo 9 ryto iki 21 valandos vakaro.
Būtina mokėti dirbti komandoje, nes gelbėtojai dirba ne po vieną, o kartu. Kartais nutinka ir taip, kad vienas kolega mažiau kalba, kitas daugiau, tad vadovybė dažnai atsižvelgia į charakteristikas ir į postus paskirsto taip, kad kiekvienas vis kažką komandoje papildytų.“
Prieš baigiant pokalbį ir pajuokavus, ar daug yra tiesos, ką žmonės mato ir įsivaizduoja žiūrėdami kultinį serialą „Gelbėtojai“, Vilius juokdamasis atsako: „Nėra taip, kad vaikščiotume be tikslo, oras pasitaiko visoks, o ir rutinos nemažai. Labai tokio darbo romantizuoti nereikėtų, nes nieko panašaus čia nėra.“
