Pateikiame skaitytojos Karolinos laišką žemiau:
Kartu su draugais nutarėme praleisti jaukų savaitgalį prie vieno iš Lietuvos ežerų. Užsisakėme kambarį rezidencijoje, kurioje gyveno ir nemažai kitų šeimų, daugelis jų čia atvyko kartu su savo mažamečiais vaikais.
Mūsų draugai atvyko taip pat su savo keturmečiu vaiku. Šis berniukas iš tiesų yra labai geras ir išauklėtas vaikas. Visada labai smagu stebėti, koks jis komunikabilus, kaip gražiai prieina prie kitų vaikų ir kaip dalinasi su jais savo žaislais.
Tačiau ne visi augantys vaikeliai yra tikri angelėliai ir tuo teko įsitikinti pačiai, stebint mažamečių vaikų tarpusavio bendravimą.
Popietę kartu su draugais ir jų vaiku nuėjome pasideginti prie ežero, jų sūnus dar buvo nepasiėmęs žaislų, linksmai braidė ežero krante. Staiga iš kažkur atsirado vyresnis berniukas, maždaug septynerių metų.
Žinoma, draugų keturmetis vaikas priėjo, pasisveikino, paklausė, koks vyresnėlio vardas, o tas tik atšovė – „Nelįsk prie manęs“. Man net akys išsprogo, tačiau galvoje ėmė suktis mintys, kad galbūt ne visi yra mėgstantys bendrauti, gal vaikas uždaras ir nenori žaisti su kitais vaikais.
Visai netrukus vyresnėlis vaikas išbėgo ir grįžo su maišu saldainių. Pagalvojau, kad gal vaikui prabudo sąžinė ir jis saldainių pasiūlys mūsų draugų keturmečiui, bet kur tau. Stovi jis ant kranto su tuo saldainių maišu, prieina mūsų draugų vaikas, o tas jam atšauna – „Net nelysk, nes saldainių tikrai negausi“.
Na, čia jau buvo pasiekta paskutinės mano ir draugų nervų ląstelės. Draugiškai pakvietėme jų sūnų ir paraginome duoti ramybę vyresnėliui, padavėme jam jo žaislines mašinėles, pati aš jam iš smėlio sukonstravau automobilių kelius ir vaikas linksmai žaisdamas net pamiršo apie prieš tai buvusį berniuką.
Staiga žiūriu atbėga tas vyresnėlis ir jau puola prieš žaislinių automobilių, meiliai kalba su mūsų keturmečiu ir elgiasi kaip senas jo draugas. Tai sakote – tereikia tik žaislų, bet ne bendravimo?
Jau nekalbėsiu apie tai, kas buvo, kai į krantą vėliau netikėtai atplaukė antytė su savo aštuoniais mažais vaikučiais. Vyresnėlis tik įsibėgėjo ir iš visų jėgų spyrė į vandenį, tuo pačiu metu mesdamas smėlio į jas. Matyt taip jis supranta šiltumą ir meilę gamtai.
Nieko tam vaikui nesakėme, nes šalia buvo ir viską matė jo tėtis. Mes sakome, kad vaikai ima pavyzdį iš savo tėvų, todėl nenustebčiau jeigu tėvai taip elgiasi savo namuose. Augantys monstrai, ne kitaip.
Skaitytojai, jeigu ir jūs pastebėjote tai, kas patraukė jūsų akį arba išgirdote istoriją, kuri, manote, yra verta ne tik jūsų, bet ir tv3.lt skaitytojų dėmesio, dalinkitės ją siųsdami [email protected]
