Portalas tv3.lt sulaukė skaitytojos Liepos (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) laiško. Moteris savaitgalį praleido pajūryje, tačiau mažasias atostogas „vainikavo“ kelionė namo tarpmiestiniu autobusu.
Skaitytojos Liepos laišką pateikiame žemiau:
Aš tikrai esu kantrus žmogus. Man nėra sunku išlaukti begalinę eilę parduotuvėje, užleisti burbančią močiutę pirmiau manęs ar važiuojant miesto transportu klausyti keleivių kalbų. Galiu toleruoti per kolonėles grojančią muziką, įvairiausius sumuštinių valgymus viešajame transporte ar net jaunystės dainas užtraukiantį įkaušusį vyrą, sėdintį gretimai.
Iki šiol maniau, kad viešajame transporte galiu toleruoti tikrai daug. Labai daug. Tačiau ši savaitgalio kelionė namo iš pajūrio man dar kartą leido įsitikinti, kad kai kuriems lietuviams iki etiketo yra taip toli, kaip pėsčiomis nueiti iki Kinijos.
Aš, kaip ir daugelis savo gimtinę mylinčių lietuvių, visada širstu, kai kiti sako, kad Lietuvoje vis dar yra didelis neišsilavinimo lygis. Tokiais atvejais, kai kažkas pasako „oi, pas jus vis dar daug kaimiečių“ arba „kaip galima gyventi Lietuvoje tarp tokių žmonių“ aš visada atkertu, jog šiandieninė Lietuva yra stipriai pažengusi.
Čia žmonės mažais žingsniais ugdo savo toleranciją, perlipdami per save, stengiasi užjausti, pagarbiai elgtis su aplinkiniais ir etiketu lygiuojasi į kitas Europos šalis.
Deja, visus šiuos apibūdinus šį savaitgalį teko nustumti toli į savo mintis ir tik sukandus dantis laukti, kol pasieksiu galutinį kelionės tašką.
Savaitgalį drauge su savo vyru praleidau pajūryje. Kadangi lankėmės pas draugus, nutarėme išbandyti šiokį tokį nuotykį ir pasirinkome kelionę namo tarpmiestiniu autobusu.
Jais naudojuosi gana dažnai, todėl puikiai žinau, kad tokios transporto priemonės pakeleivių nepasirinksi. Tačiau niekada neteko sutikti piktų, nemandagių ar tokių egocentriškų žmonių.
Visų pirma, bilietus iš pajūrio į sostinę įsigijome dar savaitės pradžioje, nes norėjome būti užtikrinti, kad sėdėsime šalia vienas kito.
Vos tik įlipus sekmadienį į autobusą, ėmėme ieškoti savo vietų, ant bilietų buvo aiškiai parašyta – 8 ir 9 vietos. Priėjus bilietuose nurodytas vietas, pamačiau, kad mūsų vietoje sėdi nepažįstama moteris.
„Atsiprašau, jūs sėdite mūsų vietose“, - mandagiai bandžiau paaiškinti situaciją keleivei. O ji man atšovė, kad jos vietoje sėdi kitas vyras. Paklausiau, kodėl moteris negali nueiti pas tą vyrą ir paaiškinti, jog jis sėdi moters vietoje. Moteris tik sumurmėjo, kad ji sėdės prie lango šioje vietoje.
Ėmus žvalgytis, pamačiau, kad gretimai sėdi kita viena moteris, gražiai pasiteiravau, ar ji negalėtų persėsti į laisvą vietą pas tą keleivę, jog mes su vyru tris valandas truksiančioje kelionėje galėtume sėdėti drauge ir pabendrauti. Juk tai buvo mūsų vietos.
Moteris tik atkirto, kad ji niekur nesitrauks ir sėdės čia.
Ką gi, atsisėdome su vyru atskirai. Pagalvojau, kad kelionės gadintis tikrai nereikia dėl tokių egocentrikų žmonių ir tik ramiai nurijau pykčio gumulą gerklėje.
Autobusui pajudėjus, nutariau, jog reikėtų šiek tiek nusnausti. „Alio, Ilona, labukas. Taip taip, atostogavau. Nu, pasakok, ką nuveikei šią savaitę“, - pažadina mane šalia sėdinčios moters balsas.
Ši moteris atostogavo viena, kaimynės paprašė per tas dienas namuose palaistyti pomidorus. Jos dukra Lina šį savaitgalį savo sūnui pripūtė vandens baseiną, o pajūrio kainos mano mieląją kaimynę iš tiesų nustebino. Jums kyla klausimas, iš kur tai žinau? Todėl, kad šią istoriją ji pasakojo telefonu keturiems skirtingiems asmenims.
Keturiems. Kodėl vis dar yra žmonių, kuriems atrodo normalu kalbėtis telefonu autobuse, kai šalia sėdi begalę kitų žmonių?
Pasibaigus autobusiniam serialui „Prisimink, ką pažįsti ir paskambink jam“ vis dar mintyse sukosi tik viena įkyri mintis, kaip aš būdama save gerbianti lietuvė galėjau pagalvoti, jog autobuse galėsiu lengvai išbūti be namuose pamirštų ausinių.
Tačiau moteris, sėdinti prie lango mano vietoje ir kaimynė telefoninių skambučių maniakė dar nebuvo pilnas kelionės paketas. Galiausiai viską vainikavo vyras su savo paaugle dukra, kurie sėdėjo už manęs.
Deja, jie taip pat neturėjo ausinių. Tik skirtumas tas, kad jiems jų kelionės metu neprireikė, nes visas laidas telefone jie žiūrėjo be ausinių, pilnu garsu. Suprask taip, kad girdėtų visas autobusas.
Na, o dabar galėtumėte tik paspėlioti, kokią laidą žiūrėjo lietuvaitis tėvas su savo paaugle dukra. Retai kada tenka pamatyti televizinę laidą „Farai“, tačiau per tą kelionę teko girdėti net tris jos epizodus. Pagaliau pasiekus sostinę, po tokios kelionės norėjosi tik išbučiuoti Vilniaus žemę ir padėkoti savo rutinai, kad gyvenime tokių žmonių tenka sutikti vis rečiau ir rečiau.
Bet žmonės, galbūt laikas nustoti elgtis kaip visiškai abejingiems žvėrims ir pagalvoti, kad nesvarbu kur bebūtum – viešajame, tarpmiestiniame autobuse, troleibuse ar net parduotuvės eilėje – mes esame ne vieni.
Gerbkime vieni kitus ir rodykime nuoširdumą aplinkiniams, nes net ir miške žvėrys sugeba gyventi drauge.
Skaitytojai, jeigu ir jūs pastebėjote tai, kas patraukė jūsų akį arba išgirdote istoriją, kuri, manote, yra verta ne tik jūsų, bet ir tv3.lt skaitytojų dėmesio, dalinkitės ją siųsdami [email protected]
