Pokalbio metu darbštūs kraštovaizdžio architektai papasakojo, kodėl pasirinko šią sodybą, kokius darbus reikėjo nudirbti tam, kad būtų pasiektas dabartinis sodybos vaizdas bei atskleidė savo ateities planus.
Sodybos istorija
Pradėjus kalbėtis apie poros pamiltos vietos istoriją, Loreta pasakojo, kad tai – apytikriai 1890 metais lietuvninkų pastatyta sodyba.
Ją sudarė dviejų galų rąstų troba ir didelis, virš 30-ties metrų ilgio molinis tvartas. Iki šių dienų yra išlikę tik atskiri jo fragmentai, t. y. pamatų struktūra ir molinės sienos. Artūras pridėjo, kad pastatai buvo suręsti ant masyvių tašyto akmens pamatų.
„Tai – graži vieta, Minijos slėnio pakraštyje, prie miško. Ji yra Kisupės ir Rokupio santakoje, užliejamų pievų apsuptyje“, – pasakojo Artūras.
Loreta papildė vyrą sakydama, kad pirmieji sodybos šeimininkai buvo Brinkių šeima. Laimingą jos gyvenimą apkartino Pirmojo ir Antrojo Pasaulinių karų atgarsiai – tremtys bei emigracija.
Vėliau, prasidėjus sovietmečiui, sodyboje apsigyveno Šimulių šeima. „Po kurio laiko į namus grįžo ir Jonas Brinkys, tačiau šie jau buvo užimti. Šimuliai buvusiam šeimininkui siūlėsi užleisti namus, tačiau J. Brinkys atsisakė juose pasilikti ir emigravo į Vokietiją“, – pasakojo Loreta.
Artūras pridūrė, kad tiek, kiek jiems yra žinoma, senasis namų šeimininkas J. Brinkys ne kartą aplankė Šimulių šeimą, o atvažiavęs vis mėgindavo įamžinti žydinčias sodo tulpes ir kitus gėlynus.
Jo teigimu, tuometinė namų šeimininkė Petronėlė Šimulienė buvo išpuoselėjusi sodą, nes labai mylėjo gėles – sode augo tulpės, narcizai, bijūnai bei kitos gėlės.
„Turbūt šita gražinimo liga užsikrėtė ir jos sūnus Stasys Algirdas Šimulis, kuris studijavo miškininkystę buvusiame A. Kvedaro miškų technikume <...>. Jis aistringai domėjosi sumedėjusiais bei žoliniais augalais.
Savo augalų kolekciją S. Šimulis šioje vietoje (50 arų sklype) pradėjo kurti apie 1972 metus. Sėklas parsisiųsdavo iš Rusijos, Minsko, Vokietijos, Austrijos ir kitų Europos botanikos sodų ir medelynų. Jis buvo miškininkas, dendrologas, aistringas augalų mylėtojas ir kolekcionierius“, – apie Šimulių šeimos gyventoją pasakojo Artūras.
Sužavėjo gera aura
Turbūt ne veltui savo prieglobstį čia atrado ir kraštovaizdžio architektų pora. Loreta pasakojo, kad jiedu su Artūru ilgai ieškojo sodybos su brandžiais medžiais ir gera aura.
Pasak jos, 2014 metais jiedu įsigijo sodybą iš S. Šimulio kartu su visa vyro turėta augalų kolekcija, brandžiais ąžuolais, liepomis, senais pastatais ir turtinga krašto istorija.
„Mes abu esame dendrologai, tad matėme, kokia čia didelė vertingų augalų įvairovė. Pamanėme, jog tai puikus „molis“, iš kurio galime sukurti nuostabų svajonių sodą“, – prisiminusi šyptelėjo Loreta.
Artūras papildė žmoną sakydamas, kad šioje vietoje sau prieglobstį rado ne vienas retas augalas. Jis išvardijo kelis iš jų: valgomasis kaštainis, himalajinė ir armando pušys, kaukazinė pterokarija, paprastoji katalpa, daūrinis rododendras, penkialapė akebija, agurkinė magnolija, tikroji metasekvoja, kaukazinis kėnis, kininė princepija, eritronis ir kt..
„Didžiausias sodybos ąžuolas yra apie 300 metų amžiaus, o jo kamieno apimtis didesnė nei 5,5 metro. Taip pat kieme auga įspūdinga mažalapė liepa, kuriai apie 250 metų“, – dalijosi Artūras.
Išklausiusi vyrą Loreta pridūrė, kad kartais susimąsto apie tai, kas iš tiesų ką randa – žmogus sodybą ar sodyba žmogų.
„Meilė sodui ir augalams tvyrojo erdvėje, kuri tarsi kvietė mus ateiti ir pradėti kurti savo gyvenimo sodą“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Sodybos vizija
Nors sodyba Poškų šeimą sužavėjo, tačiau iššūkių pora neišvengė. Artūras atviravo, kad tuo metu sodyba jau kurį laiką buvo apleista.
Jis pasakojo, kad 2014 metais joje niekas negyveno jau ketverius metus. Pasak jo, pastatai buvo apgriuvę, avarinės būklės, juose buvo galima rasti kalnus šiukšlių, o sodas – apžėlęs taip, kad net dangaus nesimatė.
„Įvairūs augalai augo chaotiškai ir taip tankiai, kad nebuvo aišku, kur sklypas prasideda ir kur baigiasi. O ant trobos augo milžiniškas vijoklis – kininis citrinvytis, taip pat vynuogės ir akebijos. Jie buvo apsiraizgę kaip tikrose džiunglėse – namo iš toliau visai nesimatė“, – tuometinę sodybos būklę apibūdino Artūras.
Nepaisant to, pora turėjo viziją, kaip turėtų atrodyti sodyba. Loreta pasakojo, kad ši vizija skatino judėti į priekį ir pasistengti vardan trokštamo rezultato.
„Mes ketinome sukurti peizažinio tipo lietuvišką sodą su tvenkiniu, vingiuotais tarsi upė takeliais, smėlio kalvėlėmis, pušynais ir žydinčiomis pievelėmis. Įsivaizdavome nuostabų magišką sodą, kuriame auga daug medžių ir krūmų, kurie veda vaisius ir privilioja paukščius“, – sakė Loreta.
Artūras pridėjo, kad ne veltui vėliau savo sodą jiedu pavadino „Kaštainių sodu“. Pasak jo, sodyboje auga Lietuvoje retai auginami valgomieji kaštainiai, o tokių derančių, maždaug 50-ies metų skaičiuojančių medžių, sode yra net trys.
10-ies metų darbas
Norint įgyvendinti savo viziją ir išpildyti savo svajones Loreta ir Artūras savo sodybos tvarkymui skyrė 10 metų.
„Tiek laiko prireikė, kad ji atrodytų taip, kaip atrodo dabar“, – konstatavo Artūras, pridėdamas, kad po dar 10 metų sodyba atrodys dar brandžiau ir įdomiau.
Loreta pasakojo, kad darbų sodyboje išties buvo nemažai. Visų pirma, pora ėmėsi šiukšlių rinkimo ir išvežimo, mat taip jie galėjo atlaisvinti teritoriją ir pradėti ją tvarkyti iš pagrindų.
Taip pat pora užsiėmė augalų tvarkymų. Anot Loretos, tai nebuvo lengvas darbas, mat reikėjo nuspręsti, ką palikti, o ką iš sodo pašalinti.
„Artūras ėjo su S. Šimuliu aplink kiekvieną medį rašydamas datą ir vietą, iš kur sėkla atkeliavo. Jie drauge diskutavo, ką palikti, ką pašalinti ar pagenėti“, – procesą prisiminė Loreta, pidėdama, kad taip pat teko rauti kelmus, formuoti reljefą ir užsėti pieveles.
Anot jos, teko ne vieną augalą perkelti į naują vietą, tačiau jau sekančiais metais sodas atgijo akyse.
„Po to pastatėme garažą ir rekonstravome rūsį bei molinio tvarto dalį. Iš seno molinio tvarto padarėme vasarnamį, kuriame galėjome prisiglausti namo statybų metu. 2016 m. vasaros gale nugriovėme seną trobą ir pradėjome statyti naują namą.
Kai sutvarkėme erdvę prie namo 50 a. – persikėlėme toliau į 1,2 ha pievą, kur pradėjom kurti naują sodą. 2016 m. gale iškasėme kūdrą ir suformavome reljefą.
Iškastą smėlį panaudojome kalvelėms formuoti, kurios sklypą apsaugo nuo potvynio. Iš vakarų pasodinome užuovėjinius želdinius iš vietinių medžių. Vėliau vidinę sodo dalį užpildėme dekoratyviniais, jautresniais augalais“, – pasakojo ji.
Loretos teigimu, kuomet jie su Artūru nugriovė seną trobelę, liko įvairių medžiagų, kurias buvo galima panaudoti iš naujo. Ji tikino, kad tašytų akmenų pamatas nugulė įvažiavimo žiede, senos molinės plytos buvo sumūrytos seno rūsio viduje, o seni rąstai panaudoti kaip birtai gėlynų atribojimui nuo vejos.
Gyvenamojo namo statybos buvo baigtos 2019 metų pradžioje. Pora užtruko 2,5 metų, tačiau, kaip pati Loreta pasakojo, sodybos kūrimas – tai nuolatinis procesas.
„Tai – gyvenimo būdas, kuriame negali sustoti, nes vis norisi kažką patobulinti. Mes dar turime daug idėjų, o, kaip sakoma, tobulumui ribų nėra. Norime sukurti magišką sodą, į kurį patekęs pasijustumei tarsi rojuje, pamirštumei visus rūpesčius ir galėtum mėgautis estetika ne tik akimis, bet ir širdimi“, – baigė pokalbį ji.