Živilė juokauja, kad šioje sodyboje pralėkė kone visa jos vaikystė.
„Galima sakyti, kad visos vasaros buvo tarsi „parduotos“, nes močiutė turėjo ir gyvulių, ir nemažą ūkį, tad važiuodavome padėti.
Kai močiutė numirė, mama dar galvojo sodybą parduoti, tačiau pagalvojome, kad o kas bus, kai jos neliks? Negi vasaromis eis prašytis pas drauges?“ – pasakoja Ž. Vilutienė apie buvusius svarstymus ir teigia, kad šiuo metu visa šeima džiaugiasi sprendimu pasilikti šimtametę sodybą su turtinga praeitimi sau.
Be to, moteris teigia, kad parduoti turtą būtų ir sudėtinga, kadangi sodyba statyta dar 1919 metais. Didžiausias sodybos privalumas – privatumas, kadangi ji yra įsikūrusi vienkiemyje, šalia kelio, tad susiekimas iki jos taip pat yra puikus.
„Nors sodybai jau tiek metų, tačiau ji vis dar stovi. Aišku, reikėtų remonto, tačiau finansiškai jos restauruoti nebeapsimoka. Ateityje planuojame statyti čia namą ir persikelti gyventi“, – atvirauja pašnekovė.
Sode – gausa gėlių
Živilė pasakoja, kad noras puoselėti sodybos aplinką ir pasirūpinti jos grožiu užklupo visai netikėtai, kuomet visą pasaulį tarsi uždarė karantinas. Moteris teigia, kad iki tol jos darbai lauke būdavo susiję tik su ravėjimu, o į rožes ji nenorėdavo pažvelgti net iš tolo.
„Prasidėjus karantinui niekur kitur negalėjome važiuoti, tad visada vykdavome tik į sodybą. Iki tol gėlių sodinimu visai nesidomėjau, tai buvo mano mamos darbas, o paskui tik su laiku pradėjau pastebėti, kad norisi ir medelių, ir gėlių po truputį pasisodinti“, – nusišypso ji.
Kaunietei taip nepatiko rožės, kad ši negalėdavo net suprasti, kuo jos visus taip traukia, o ir į kaimo gėlyną jos visai neįsikomponavo. Tačiau vėliau, pradėjusi domėtis jų priežiūra, kodėl rožių lapai rudenį nujuoduoja ir ima kristi, ji sako, kad susidomėjimas kilo savaime:
„Rožėmis pradėjau domėtis nuo 2021 metų, nes paprasčiausiai norėjau suprasti jų priežiūrą. Taip vėliau ėmiau galvoti, gal ir reikėtų jų pasisodinti, o šiuo metu sodyboje jų auga apie 36-37 ir tai net ne galutinis sąrašas. Praktiškai turiu visų rūšių po vieną, nebent tik kelias rožes po du vienetus.“
Rožynu taip pat rūpinasi ir Živilės vyras. Be rožių sodyboje taip pat auga ir tulpės, lelijos. Vis tik, pašnekovė teigia, kad su tulpėmis šiemet visai nepasisekė, kadangi rudenį pasodintos jos pavasarį taip ir neišlindo.
„Iškasus pamačiau, kas nutiko – jos paprasčiausiai supuvo, tačiau nesuprantu, kodėl. Svogūnėlis kaip ir yra, šaknys išleistos, bet gumbas – supuvęs, tad rudenį teks vėl sodinti. Su tomis klaidomis taip ir būna: pasodinti, žiūri, o kitąmet taip ir neišauga, vadinasi, kažkas nepatiko. O be to ir žemė mūsų nederlinga, ne visiems augalams patinka. Tačiau, jeigu jau kam ji pritinka, tai auga labai gerai ir plečiasi taip, kad neina sustabdyti“, – juokauja.
Sodininkė pasakoja, kad jos mėgstamiausios gėlės yra ne tik rožės. Sode auga ir lelijos, kurios Živilei taip pat kelia didžiulį džiaugsmą. Vaikams pasodinti keli šilauogių krūmai, aplinkoje matyti ir didžiulė šviesioji hortenzija, skaičiuojanti jau dvidešimtus metus:
„Šiemet jau nukirpau hortenziją visai iki žemės, nes buvo nebeįmanoma surišti krūmo – labai daug žiedų. Tad pavargome kariauti, o ir ne visi kuoliukai atlaiko.“
Laikosi kelių principų
Pasiteiravus, kokių taisyklių laikosi moteris tvarkydama ir puoselėdama vienkiemio aplinką, Kaune gyvenanti Živilė sako, kad kurį laiką ji augalus pirkdavo tokiu principu: „Užėjau, pamačiau, gražu, perku ir sodinu.“
Ji sako, kad taip eidama pirkti augalų iš anksto pasidomėdavo, kurie augalai yra tinkami augti ne itin derlingoje, tačiau itin saulėtoje vietoje, kadangi sodyboje pavėsio mažai, tačiau ties tuo visi kriterijai ir pasibaigdavo. Dabar, kuomet išklausė kitos sodininkės kursus, Živilė sako pasisėmusi nemažai pamokų ir leidusi nugulėti žinioms ji augalus renkasi kiek kitaip.
„Dabar kiekvienas pavasarinis gėlių sodinimas yra apgalvotas iš anksto, kiek, ko ir kokių augalų norisi. Atkreipiu dėmesį ir į augalo aukštį. Anksčiau būdavo taip, kad perkame visko daug, bet po vieną, o dabar išmokau, kad geriau nusipirkti kelis ir grupuoti. Tokio principo ir laikausi. Galbūt tik nesinori rožių sodinti su kitais augalais, nors sodyboje pats pirmasis rožynas ir yra pasodintas kaip akcentas gėlyno viduryje“, – sako ji.
Paklausta, ką galėtų patarti kitiems sodininkams, kurie taip pat augina ar nori savo sode auginti rožes, Živilė siūlo nedaryti vienos klaidos, iš kurios neseniai pasimokė ir pati:
„Pernai atšilus orams buvau gavusi ir augančias vazone, ir plikašaknes rožes. Kadangi atrodė šilta, o ir ruošėmės Velykoms išskristi atostogų į Ispaniją, man kažkaip tų rožių pagailo, nusprendžiau pasodinti. Susodinau, o tada ir gailėjausi, nes užklupo pavasarinės šalnos, apšalo lapai. Viena rožė labai ilgai neatsigavo, o kita visai neatlaikė šalčių ir nudžiūvo.
Tad pagrindinis dalykas yra neskubėti sodinti rožių, jeigu šios yra plikašaknės. Be to, sodintos rudenį auga paprasčiau, nes manau, kad per žiemą jau būna užsigrūdinusios, tad pavasarį anksčiau pražysta. Na, o sodintos pavasarį kartais gali ir visai neparodyti gyvybės ženklų.“
Taip pat, kuomet Živilė renkasi rožes, ji atkreipia dėmesį ne tik į priežiūros ir auginimo sąlygas, tačiau ir į jų kvapą, kadangi labiausiai moteriai patinka kvapniosios.
„Žiūriu ir į sveikatą, ir į atsparumą šalčiams, kadangi sodyboje niekas žiemos metu negyvena, nesilanko nuo lapkričio iki gegužės, o ir rožių nedengiu, nes paprasčiausiai neprivažinėju jų nudenginėti. Kas išgyvena, tas jau išgyvena“, – sako pašnekovė.
