Orlaivis iš II-ojo Paieškos ir gelbėjimo posto Kaune vyksta į Latviją (Rygą), iš kur donoro organus parskraidins į Santaros klinikas Vilniuje.
Apie organų donorystę Lietuvoje
Būtinybė atlikti organų transplantaciją iškyla, kai kiti gydymo metodai ir būdai tampa nebeefektyvūs – tuomet gydytojų konsiliumas priima sprendimą, kad pacientui būtinas donorinis organas ar audinys.
Donorinis organas recipientui (žmogui, laukiančiam transplantacijos) parenkamas pagal tam tikrus kriterijus: ligos sunkumą, kraujo tyrimus, donoro ir recipiento ūgio bei svorio suderinamumą, kitus medicininius parametrus.
Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė:
Donorystė po smegenų mirties
Smegenų mirtis – tai tokia būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar funkcionuoja.
Mirštantis žmogus gaivinamas, taikant patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybinės funkcijos bandomos atkurti taikant šiuolaikinius medicininius metodus – krūtinės masažą, defibriliaciją (gydymo metodas, kai širdies skilvelių arba prieširdžių virpėjimas pašalinamas vienkartiniu trumpu elektros impulsu), dirbtinę kraujotaką, plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė.
Nustačius smegenų mirtį (pvz., po patirtos galvos traumos ar patirto insulto), konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė. Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų konsiliumo metu.
Neplakančios širdies donorystė
Reanimacijos skyriuje taikomos visos teisės aktuose numatytos gaivinimo priemonės, daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Jei jos nebepadeda ir sustojusio kvėpavimo bei nutrūkusios kraujotakos atkurti nepavyksta – konstatuojamas mirties faktas.
Kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, sustoja žmogaus širdis. Tokiu atveju konstatavus mirties faktą, įmanoma neplakančios širdies donorystė. Neplakančios širdies donorystės modelis Lietuvoje įteisintas 2015 metų pabaigoje, priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus.
Konstatavus mirties faktą, atliekamos tam tikros medicininės procedūros, kurių metu donoriniai organai yra aprūpinami krauju (maistinėmis medžiagomis ir deguonimi) ir tam tikrą laiką jie yra išlaikomi gyvybingi. Transplantuoti paimami mirusiojo vidaus organai, širdis transplantacijai nėra tinkama.
Gyvoji donorystė
Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas).
Recipientas turi turėti artimą giminaitį arba sutuoktinį, kuris sutiktų dovanoti inkstą. Anksčiau gyvuoju donoru galėjo tapti tik žmogus, kurio kraujo grupė sutampa su recipiento kraujo grupe. Dabar jau atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa nesuderinamos su recipiento kraujo grupės žmogus – tik tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus sudėtingas recipiento paruošimas.
Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas įteisina ir porinę donorystę.
Tai – dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui.
