Kęstutis Šimkus jau 30 metų dirba greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. Jo darbas išskirtinis dar ir tuo, kad jis kartu su profesionaliomis medikų komandomis perveža būtent donorų organus transplantacijoms, rašoma pranešime spaudai.
Kaip pasirinkote tokį darbą?
Lietuvai tapus nepriklausoma, dirbau įstaigoje, kurioje buvau paskirtas pasitikti užsieniečius. Tuo metu labai daug jų atvažiuodavo į Lietuvą. Mano automobilis buvo specialiai tam paruoštas ir atitiko visus reikalavimus.
Bet buvau pažįstamas ir su širdies chirurgu Raimondu Širmeniu, kuris manęs paprašė, kad aš retkarčiais, kai turiu laisvo laiko, pavažinėčiau ir patvarkyčiau mašiną iš Amerikos. Sutikau ir vyriausybės autoūkyje su vyrais tą mašiną tvarkiau.
Vėliau jau tuometinis VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius Antanas Vinkus mane pakvietė ir pusę etato priėmė į darbą, pradėjau vežioti donorinius organus. Kai nebūdavo užsieniečių – dirbau klinikose, kai būdavo – vežiojau juos.
Tuo metu vežiau tik širdis, bet galiausiai gavosi taip, kad kai pakeitė automobilį, pradėjau daugiau organų vežti – inkstus, kepenis, ragenas. Ir taip iki šių dienų.
Kas tokiame darbe jums yra sudėtingiausia?
Na, organus vežti nėra taip paprasta. Atsakomybė tikrai labai didelė. Jei donoras sveikas ir transplantacijai tinka visi jo organai – išgelbėti galima 7 žmones. Tai reikia suprasti, kad tiems žmonėms nauda labai didelė.
Ir, aišku, kiekvienas organas turi tam tikrą laiką, kiek jis išlieka gyvybingas, todėl yra terminai, per kiek laiko tą organą turi pervežti. Kuo greičiau pristatai organą – tuo jis gyvybingesnis ir tuo lengviau medikams susitvarkyti.
Kur toliausiai yra tekę važiuoti pasiimti organus?
Į Rygą, su automobiliu. Nors atrodo toli, bet tai tikrai nėra naujiena. Važiuojam ne tik į Rygą, bet ir į Valmierą, Jūrmalą. O toliau jau yra lėktuvai.
Pamenu, kad vienais metais net per Kūčias į Valmieros ligoninę važiavom, vieną inkstą atsivežėm, nes kitas netiko.
O ar važiuojant tokį atstumą nereikia sustoti pasipildyti kuro?
Kai buvo senesnis automobilis – stodavome Pasvalyje, ten pasipildydavome degalų ir užtekdavo.
Dabar pilno kuro bako pilnai užtenka kelionei pirmyn ir atgal.
O kokia kelionė buvo įsimintiniausia?
Visos jos įsimintinos, nes būna pilnos didelės įtampos. Greičiai dideli, dėl mažiausio netikslumo ar vienos klaidos vietoje gali žūti ir aukščiausios klasės medikai ir tu. Greitis dažniausiai siekia 150–200 km/h.
Taip pat ir apie kitus eismo dalyvius reikia visuomet pagalvoti. Ypač dabar kai pasikeitė eismo taisyklės žmonės yra pasimetę. Išgirdę sireną ar pamatę švyturėlius vieni suka į dešinę, kiti į kairę, galų gale užkemša visą pravažiavimą. Nors eismo taisyklėse parašyta, kad reikia padaryti specialiajam automobiliui tunelį. Na, bet su laiku, manau, žmonės įpras.
Nuo tada kai gaunate pranešimą, kad yra donoras, iki kelionės pradžios, kiek laiko užtrunka pasiruošimas?
Tiksliai pasakyti negaliu, kartais sužinai, kad yra potencialus donoras, bet jokie tyrimai dar neatlikti, todėl neaišku kaip ten viskas bus, ar reikės važiuoti, ar ne.
Bet aš jau taip iš praktikos laikau kuro tiek, kad labai skubiu atveju be jokių sustojimų nuvažiuočiau į Kauną ir atgal, nes tokių kelionių būna daugiausia.
O jei kelionė tolimesnė ir kuro pritrūksta, tai vis tiek medikai dirba 4-5 valandas, per tą laiką nuvažiuoju, pasipildau, grįžtu ir toliau jų laukių.
O ar reikia automobilį specialiai paruošti organų pergabenimui?
Ne, keisti nieko nereikia, bet kai perka automobilį būtų labai gerai, kad pasitartų ir su vairuotoju, nes jis geriausiai žino ko reikia.
Pirmiausia labai svarbus galingas variklis, bagažinė, kuri būtų ne per didelė, bet ir ne per maža. Labai svarbu kilpos, kuriomis būtų galima pritvirtinti lagaminus, kuriuose yra vežami rūbai, įvairūs skysčiai ir instrumentai. Tokie dalykai skraidyti po automobilį negali.
Kai važiuojama eksplantuoti inkstų, medikai vežasi ir specialus aparatus, kurie yra ant ratukų, jie važinėja, juos reikia tvirtinti.
Svarbu, kad būtų ir navigacija, nes yra buvę atvejų, kuomet prašo mūsų nuvažiuoti pas donoro artimuosius pasiimti sutikimą.
Kažkada už Garliavos, Kauno rajone važiavome ir labai gerai, kad sutikome vietinį, ėjo jis sau ir mes jo paklausiame kur čia rasti tokią šeimą, o jis mums atsako: „Čia kelio nėra, važiuokit tiesiai per pievą link miško“.
Tai automobilis turi būti ir toks, kad važiuojant per pievą neužklimptų.
Gal galite papasakoti, kaip organai yra pergabenami?
Yra tokie konteineriai-šaldytuvai, bet jie neelektriniai. Į tą konteinerį dedami ledai. Gabenami ir įvairūs skysčiai, su kuriais tą organą išplauna, įdeda į maišelį, o tada – į ledus.
Bet kai buvo atvykę vokiečiai, mačiau, kad yra ir specialūs stikliniai aparatai, kur viduje matai kaip širdis plaka, o jie tą plakimą gali reguliuoti.
Kaip važiuodamas tokiu greičiu ir gabendamas organus transplantacijoms suvaldote stresą, emocijas?
Reikia būtinai kažkaip valdytis, viską protingai apgalvoti, kad nepadarytum klaidos, nes ta klaida gali brangiai kainuoti. Viską stengiuosi daryti ramiai.
O po darbo, ar būna, kad pagalvojate apie žmogų, kuriam atvežėte organus? Ar transplantacija einasi pagal planą?
Visada, iki kol nesužinau, kad tam žmogui viskas gerai. Tada labai palengvėja.
Čia labai seniai buvo toks atvejis, kad tikrai labai padėjau žmogui. Vienas vairuotojas susilaužė koją prieš Naujuosius metus ir man teko dirbti už jį su automobiliu, kuris skirtas vežti infarkto ištiktus žmones.
Nuvažiavau tada į Šalčininkus, vienam vyrui buvo infarktas, antrame namo aukšte gulėjo ir mes niekaip negalėjome jo išnešti į pirmą aukštą. Sušaukėm žmones, perdavėm tą žmogų per rankas su prijungtu specialiu aparatu.
Jį labai greitai nuvežiau į ligoninę, bet paaiškėjo, kad jam reikia širdies transplantacijos. Gavosi taip, kad tam pačiam žmogui aš ir širdį atvežiau. Iš kur jie sužinojo, kad ten aš buvau – negaliu pasakyti.
Ir vieną dieną stoviu su kolegomis prie priėmimo durų, atvažiuoja automobilis, išlipa aukšta moteris ir vairuotojas. Iš karto pagalvojau, kad man jis kažkur matytas. Ir jie pradėjo eiti tiesiai į mane. Mėginau trauktis, bet jie mane į glėbį.
Kiti vyrai nustebo, galvojo gal man padėti reikia. O jie pradėjo man dėkoti, bučiuoti. Tai tikrai smagu. Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas.
