Ypatingas XVI a. Šiukštų šeimos statinys stovi Kauno rajone, netoli Babtų. Jame spėjo pagyventi tokie garsūs žmonės, kaip kunigaikščiai Giedraičiai, grafai Tiškevičiai, generolas Vladas Nagevičius su žmona Veronika.
Visuomet mėgo dvarus
Pašnekovas pasakoja, kad visuomet mėgo dvarus, jų aurą, istoriją. Iki nusiperkant savąjį, M. Šventoraitis aplankė ne vieną istorija alsuojantį pastatą.
„Mane ilgą laiką žavėjo daugybė dvarų. Aš ėmiau domėtis jų istorija, giminėmis, kas juose gyveno. Netgi galėčiau pasakyti, kad paskutinius 30 metų esu dvarų tarnas, jų vergas.
O iki įsigyjant savąjį dvarą apkeliavau daugybę panašių statinių. Kokius 100 dvarų tikrai buvau apvažiavęs. Aš juos tyrinėjau, fotografavau, apžiūrinėjau.
Vėliau taip sutapo, kad 1999 metais Valstybės turto fondas pardavinėjo valstybei priklausančius dvarus. Tuo metu penki dvarai buvo aukcionuose. Taip nusipirkau savo dvarą.
Iš tiesų, po to aš gailėjausi, kad nenupirkau visų aukcione buvusių dvarų. Tuo metu man galbūt būtų buvę finansiškai nelengva juos nupirkti, bet taip yra su viskuo, kuomet išsikeli sau aukštesnę kartelę.
O tuo laiku neišsikėliau sau tikslo nuveikti daug grandiozinių darbų. Juolab, kad dvarų veikla buvo tik papildoma šalia pagrindinio darbo“, – apie dvaro pirkimą pasakojo pašnekovas.
Dvare jautėsi unikaliai
M. Šventoraitis pasakoja, kad Babtyno-Žemaitkiemio dvarą nusipirkti pasirinko neatsitiktinai. Dar praeitame tūkstantmetyje aplankęs dvaro griuvėsius vyras suprato – be jo gyventi nebegalės.
„Į dvarą atsikraučiau gyventi jau šiame tūkstantmetyje, o pirkau praeitame, 1999 metais. Atrodo, kaip seniai!
Pamenu, kai atsikrausčiau į dvarą, galvojau, kaip čia viskas atrodys po 10-ies metų. O dabar jau eina 24-i metai, kaip gyvenu dvare“, – džiaugėsi M. Šventoraitis.
Vyras pridėjo, kad dvaro įsigijime įžvelgia gilesnę prasmę. Pasak jo, tai buvo visatos ženklas.
„Po to, kai pirmą kartą apsilankiau dvare, važiavau į vietą dar kelis kartus. Man labai greitai paaiškėjo kelias, kuriuo reikia minti. Supratau, kad esu tiek pats reikalingas dvarui, tiek dvaras reikalingas man.
Kai pradedu gilintis labiau, dėl ko pirkau dvarą, tai viskas susiveda į karmą. Buvo tokios nuorodos iš visatos. Aš tuose dvarų griuvėsiuose jaučiausi unikaliai ir ta visatos nuoroda veikia iki šios dienos.
Dabar dvaro vizija dar ne visiškai įgyvendinta, bet man aišku, ką daryti“, – apie savo pažintį su didingu statiniu pasakojo M. Šventoraitis.
Atsisakė gyvenimo mieste
Iš tiesų, tik nusipirkęs įspūdingą statinį verslininkas neplanavo jame gyventi. Jis ketino toliau tęsti savo darbus mieste, o dvarą pasilikti kaip antraplanį užsiėmimą.
„Tuo momentu mano tikslas buvo tik įsigyti dvarą. Taigi, nusipirkau jį ir norėjau pradėti kultūrinį dvarų atkūrimo procesą. Aišku, tada dar nežinojau, kad tai taps pagrindine mano veikla.
Tai nusipirkau, pirmąjį pastatą įsirengiau savaitgaliniam pasibuvimui, patogiam gyvenimui. Tačiau vėliau gavosi taip, kad likau ten pabūti porai savaičių. Po jų suvokiau, kad daugiau niekada negrįšiu gyventi į miestą, nes mano dvaras yra mano kelias“, – šyptelėjo pašnekovas.
M. Šventoraitis pridūrė, kad šis gyvenimo posūkis jo gyvenime buvo lemtingas. Vyras tikina, kad sprendimas išsikraustyti į dvarą atnešė iššūkių jo šeimai.
„Negaliu pasakyti, kad tai mano šeimai buvo gerai, tačiau tai buvo vienas iš mano gyvenimo posūkių. Dėl dvaro aš ėjau į vieną pusę, žmona į kitą... Nors ir išsiskyrėme, tačiau vaikus užauginome ir dabar gebame sutarti“, – kalbėjo M. Šventoraitis.
Nuo dvaro nesiskirdavo
Verslininkas buvo toks sužavėtas dvaru, jog pasakoja, kad nuo jo nesiskirdavo ilgiau nei porai savaičių. Jis tikino, kad dvare tvyro gera aura ir atneša jam daug teigiamų emocijų.
„Anksčiau dvaras buvo mano visas gyvenimas ir ilgiau nei porai savaičių niekur neišvažiuodavau, jaučiau, kad dvaras be manęs ir aš be jo negalėjome.
Man viskas ten patinka, dvarą supa neįtikėtino gerumo aura. Tai ypač pajunta mano vestuviniai klientai, nes ten visą vasarą švenčiamos vestuvės.
Jie lieka sužavėti, nes dvaras dėl savo istorinio lauko skleidžia ypatingą aurą. Manau, kad visa tai susideda į dvaro energiją“, – atskleidė M. Šventoraitis.
Visgi, nepaisant to, kad anksčiau nuo dvaro nesiskirdavo, šiuo metu verslininkas žiemoja Balyje. Anot jo, prabėgus kuriam laikui jis pajuto, kad jau gali šaltajam sezonui palikti dvarą.
„Dabar jaučiu, kad su dvaru galime vienas be kito. Dėl to žiemą dvaras gyvena be manęs, aš iškeliauju keliems mėnesiams į Balį“, – kalbėjo jis.
Įprasta diena dvare
Verslininkas taip pat papasakojo, kaip atrodo jo tipinė diena dvare. Kalbėdamas apie ją pašnekovas džiaugėsi ir sakė: „Mano dienos, kaip šventė“.
„Keliuosi 4 valandą 44 minutės. Esu jogas ir nors jogų bendruomenė keliasi tarp 3-4 valandos ryto, tačiau man labiau patinka „444“ skaičių simbolika, nes tai mano mėgstamiausias skaičius.
Tad dieną pradedu su arbatos gėrimo ceremonija. Geriu įvairias žaliąsias, puero, ulongo arbatas. Tad iki 7 valandos ryto geriu arbatas ir naršau planšetėje.
Tada nuo 7 iki 10 valandos ryto atlieku jogą ir darau meditacijas. Tai valandą laiko užtrunka Saulės pasveikinimas, kvėpavimo pratimai – pranajamos, meditacijos. Dar klausausi įvairių paskaitų, pavyzdžiui, Piloto Babos Dži, SadhGuru, Džo Dispenzos, Leonido Donskio ir kitų.
Tuomet 11 valandą pusryčiauju. Dažniausiai gaminuosi pats, o tai yra avižų arba grikių košė su alyvuogėmis, raugintais kopūstais arba darausi vaisių glotnučius su dilgėlėmis, arba kitais skaniais dalykais iš dvaro teritorijos, kuriuos paskaninu sėklų mišiniu, malamu senoviniu malūnėliu.
12 valandą dienos jau esu pasiruošęs gyvenimui: atsakinėju į laiškus, rūpinuosi įvairiausiais dvaro reikalais, važiuoju į susitikimus, dalyvauju renginiuose, o vasaros savaitgaliais prižiūriu vestuves, kad jauniesiems nieko netruktų.
Dar privaloma dienos metu pasivažinėti motociklais, keturračiu, visureigiu, vandens motociklu, traktoriumi, pasivažinėti dviračiu ar pasivaikščioti su šuniukais, kurių turiu net tris.
18 valandą valgau vakarienę, kuri jau ne tokia išradinga, bet skani. Jei gyvenu vienas, valgau daržoves, troškinius, salotas, gero raugo duoną, alyvuoges ir kitus skanėstus. O jei būna atskridusi šeima iš Balio, tai kartais ruošiame prabangesnes vakarienes, važiuojame į mėgstamus restoranus.
Miegoti einu 22 valandą, o iki tol pažiūriu televiziją, mėgstamas dokumentikas, klausausi muzikos ar žiūriu koncertus“, – papasakojo verslininkas.
Dvaras išlaiko save
Šiuo metu M. Šventoraitis jau kurį laiką yra pardavęs savo verslą ir užsiima tik dvaro veikla. Jis tikina, kad dvaras turi išlaikyti save, nes, kitu atveju, išlaikyti 15 kambarių, 4 vonios kambarius, 2 virtuves ir skirtingas laisvalaikio erdves talpinantį dvarą būtų nepigu.
„Anksčiau buvau verslininkas, dabar jau septynerius metus esu verslą pardavęs. Tad, praktiškai, didelių pajamų neturiu.
Dėl to dabar dvaras turi pats save išlaikyti. Jeigu neįprasminčiau jo, būtų sudėtinga, reiktų daug išlaidauti. O toks principas, kad objektas turi išsilaikyti pats, man patinka ir aš jį naudoju.
Dvaras žmonėms neša džiaugsmą, kultūrą. Jame buvo nesudėtinga pradėti veiklą, nes buvo pakankamai norinčių jame apsilankyti. Dėl to ir dabar be ypatingai didelių reklamų surenkame klientus ir rengiame vestuves.
Tad nuo birželio pradžios iki rugsėjo galo vestuvės suneša pinigėlius ir išlaiko dvarą. Džiugu, nes objektas yra istoriškai naudingas.
Dar jame vystomas nemokamas kultūrinis gyvenimas, priimame turistus. Jis yra lankomas, mielas objektas“, – pasidžiaugė ir baigė pokalbį M. Šventoraitis.
