Pasakodama, kokių pacientų sulaukia šiuo metu, gydytoja kardiologė Olivija Dobilienė apgailestauja, kad vis dar tenka išvysti tokius užleistus atvejus, kai žmogui sunku visavertiškai padėti, mat jis sunkiai serga ne vien kardiologine liga.
Be kita ko, ji priduria, kad neretai skundai dėl suprastėjusios sveikatos po persirgtos COVID-19 ligos ar skiepo nepasitvirtina.
Anot pašnekovės, taip jau pasitaiko, kad paciento galvojimas, jog jis žino geriau, ko jam reikia, neretai nuveda neteisinga kryptimi. O tai tik prisideda prie didesnės biurokratinės naštos gydytojui ir didesnių eilių.
Kaip COVID-19 pandemija paveikė sergamumą kraujotakos ligomis? Kodėl eilės pas gydytojus tokius didelės? Kaip sumažinti mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų? Apie visa tai kalbamės su Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadove, gydytoja kardiologe prof. dr. O. Dobilienė.
Dėl įvairių pandeminių ribojimų pastaraisiais metais toli gražu ne visi gyventojai laiku sulaukė medicininės pagalbos. Kitą kartą ir patys dėl viruso baimės uždelsė kreiptis į gydytojus. Kaip yra šiuo metu – situacija stabilizuojasi ar užleistų ligų pasekmės neišvengiamai dar bus jaučiamos ilgesnį laiką?
Tikrai negalėčiau tvirtinti, kad dabar būtų mažiau pacientų – tiek tų, kurie jau serga lėtinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, tiek patyrusių kažkokius ūminius sutrikimus. Manau, kad visuomenė jau susigyveno su COVID-19 infekcija, kuri juo labiau ir pakito, nebepasižymi tokiomis baisiomis komplikacijomis ir dideliu mirčių dažniu. Taigi kaip ir einant į parduotuvę, lankantis kitose viešose vietose, taip ir kreipiantis į gydytoją baimė užsikrėsti dabar yra gerokai mažesnė. Tad važiuodami į ligoninę ar polikliniką pacientai jau labai nebesigąsdina.
Bet ką galbūt išties pastebime – kai kurie pacientai pas mus patenka su jau užleista širdies ir kraujagyslių liga. Ir kitą kartą ne tiek dėl kardiologinės patologijos būna uždelsta kreiptis, bet šalia kartu atrandame ir kitas užleistas būkles, pavyzdžiui, onkologinius susirgimus, kurie neišvengiamai turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligos gydymo taktikai. Tokiais atvejais išties būna liūdniau. Ypač tokių pacientų sulaukiame iš atokesnių regionų, kaimo vietovių. Matyt, jie kažkokiu būdu nebuvo tirti ar patys nesikreipė pagalbos, tad ta liga, kurią buvo galima diagnozuoti prieš kelerius metus, dabar pasiekusi tokią stadiją, kai prognozės yra itin nepalankios.
Tada ir šalia esančių kardiologinių problemų gydymas apsunkinamas. Tokiam žmogui negalėsime daryti operacijos, stengsimės apsiriboti daline pagalba, ką įmanoma padaryti taikant mažesnes intervencijas. Taip stengsimės pagerinti gyvenimo kokybę, bet negalėsime žmogui padėti iš esmės.
Ir kai tokių pacientų pasiteirauji, kodėl taip nutiko, kad nesikreipė, juk buvo ir tam tikrų onkologinės ligos požymių, jie atsako, kad tuo metu kaip tik buvo COVID-19 pandemija, negalėjo kreiptis, negalėjo gauti medicininės pagalbos. Tokių situacijų tikrai matome, bet, kaip minėjau, tendencija, kad daugiau tokių žmonių yra iš mažesnių rajonų, miestelių, kaimo vietovių.
Kalbant apie ūmines būkles, po antrosios COVID-19 bangos išties pastebėjome kiek padidėjusį sergančiųjų miokardo infarktu mirtingumą. Bet dabar rodikliai jau grįžo į įprastas vėžes, klasterinė sistema, kai pacientai turi kaip įmanoma greičiau patekti į intervencinės kardiologijos centrą, tikrai gerai veikia. Tad tie trikdžiai, kurie buvo vienos iš COVID-19 bangos metu, jau tikrai yra likviduoti.
Netrūksta nuogąstavimų dėl naujos ministerijos pradėtos sveikatos įstaigų tinklo reformos. Teigiama, kad po jos daugiau paslaugų sugrįš arčiau žmonių ir tik sudėtingesni pacientai keliaus į regiono ar universitetinių ligoninių centrus. Jūsų manymu, šie pokyčiai paskatins žmones noriau kreiptis pagalbos ar gali kaip tik padaugėti tokių užleistų būklių?
Manau, reikia labai aiškiai identifikuoti ligas ir patologijas, kurios tikrai neturi būti gydomos kiekviename miestelyje, ypač kai joms gydyti reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir didelių investicijų reikalaujančios medicinos įrangos. Lietuvai tikrai pakanka tų specializuotų centrų, kur pacientams atliekamos sudėtingos, aukštos kompetencijos procedūros. Tačiau neabejotinai turi būti užtikrinta sistema, kad pacientas čia galėtų kuo greičiau patekti. Kalbant konkrečiai apie kardiologiją, tikrai negali daugelyje šalies centrų būti sukurta tokio aukšto lygio medicinos sistema, kad patenkintų visus pacientų poreikius, pavyzdžiui, visur būti teikiama kardiochirurginė pagalba.
Kalbant apie ūmines būkles, po antrosios COVID-19 bangos išties pastebėjome kiek padidėjusį sergančiųjų miokardo infarktu mirtingumą. Bet dabar rodikliai jau grįžo į įprastas vėžes.
Kita vertus, manyčiau, kad šia reforma itin turėtume stiprinti pirminę grandį, kad būtent ši sistema puikiai funkcionuotų, nebūtų ribojami tyrimai, kuriuos gali atlikti bendrosios praktikos gydytojai, nebūtų stengiamasi čia sutaupyti. Dabar gi mes, kardiologai, kartais lyg pakliūvame į spąstus, nes net negalime patarti, kad šeimos gydytojas turėtų teisingai tęsti vaistus, mažinančius cholesterolio koncentraciją kraujyje, nes jis yra apribotas, kiek gali atlikti cholesterolio tyrimų. Tai yra absurdas.
Ką jau kalbėti apie pacientus, kurie persirgo miokardo infarktu. Argi jam gali būti ribojama, kiek kartų per metus reikia tirti cholesterolio kiekį? Juk pagal tai reguliuojama reikiama vaisto dozė. Arba jei yra sudėtingesnė patologija, širdies nepakankamumas, kada skiriant vaistus tenka dažniau kartoti biocheminius kraujo tyrimus, tikrai negali būti kažkokių ribojimų, kiek tyrimų galima atlikti.
Čia paminėčiau ir dar vieną problemą, apie kurią Lietuvoje gal nenorima taip garsiai kalbėti. Vis tik turime atkreipti dėmesį, kad mūsų visuomenė sensta ir sparčiai auga slaugos ar gerontologijos centrų poreikis. Galbūt jie galėtų atsirasti tose pačiose rajono ligoninėse, kur specialistai vyresnio amžiaus žmonėms padėtų spręsti ne tik medicinines, bet ir socialines problemas.
Kaip dažnai su naujais skundais ar paūmėjusia liga pas kardiologus ateina persirgusieji COVID-19?
Kai girdi paciento nusiskundimus po persirgtos COVID-19 ligos, išties neretai sunku objektyviai juos įvertinti. Be abejo, egzistuoja pokovidinis sindromas, kurio išraiška yra labai įvairi – nuo vegetacinės disfunkcijos, širdies aritmijų, diskomforto krūtinės ląstoje iki bendrai pasunkėjusios širdies ligos eigos, jei ja jau buvo sirgę, ar dažnesnių komplikacijų.
Kita vertus, neretai susimąstai, ar šiandien netapo madinga dalį savo nusiskundimų priskirti kovidui. Yra tam tikra pacientų grupė, neretai tai – kiek vyresnės nei vidutinio amžiaus moterys, kada nusiskundimai daugeliu atveju tikrai yra sąlygojami sutrikusios vegetacinės nervų sistemos, kuri yra glaudžiai susijusi su širdies ir kraujagyslių sistemos veikla. Tačiau kitą kartą pamirštama, kad tam įtakos itin turi pomenopauzinis laikotarpis su pasikeitusiu hormoniniu fonu. Mes, kardiologai, visais laikais gydome daug pacientų, kurie turi įvairių funkcinių sutrikimų, jaučiasi blogai, tačiau nebūtinai būna išreikšta organinė patologija.
Kalbant apie COVID-19 sukeltas sveikatos pasekmes, kaip ir skiepų sukeltus šalutinius poveikius, geriausia atsisėsti ir pasiieškoti rimtų mokslinių straipsnių. Ir pasižiūrėjus į procentus tu matai, kad išties tai yra labai reti susirgimai. Tą patvirtino ir mūsų pačių klinikinė praktika – šiuos pacientus nukreipiame brangiam širdies magnetinio rezonanso tyrimui, kuris identifikuoja net ir širdies raumens pažaidą, kurio atliekant įprastesnį ultragarsinį tyrimą galima ir nepastebėti.
Ir galiu drąsiai pasakyti – reikšmingų komplikacijų tiems, kurie teigė, kad jų sveikata ženkliai pablogėjo persirgus COVID-19, tikrai neradome. Tai buvo pavieniai pacientai, kurie sirgo sunkia infekcijos forma, dėl kurios buvo gydomi stacionare. Tad kada vyko tos komplikacijos, jas ir matėme. Bet kad pacientas būtų persirgęs namuose ir vėliau kreipėsi pas mus, kaip minėjau, tai daugiau buvo jaunos ar vidutinio amžiaus moterys ir reikšmingų pakitimų joms nenustatėme.
Būta nuogąstavimų ir dėl COVID-19 skiepų įtakos sveikatai, miokardito rizikos. Kiek šios baimės pagrįstos?
Kaip užsiminiau, ir su vakcinomis tai yra ypač reti atvejai. Juo labiau reikia įvertinti ir tai, kad tie šalutiniai reiškiniai, kaip ir vartojant bet kurį vaistinį preparatą, buvo dokumentuojami. Jei atsiranda bet koks šalutinis reiškinys, apie tai turi būti pranešama užpildant specialią formą. Taigi jie buvo renkami ir, kaip rodo rimtuose moksliniuose straipsniuose pateikiami duomenys, rimtų komplikacijų dažnis buvo nedidelis.
Čia kaip tik galiu pateikti tokį pavyzdį – visai neseniai turėjau pacientę, kuri kreipėsi skųsdamasi būklės pablogėjimu, varginančiu dusuliu ir siejo tai su žiemą persirgta COVID-19 infekcija. Atlikome paprastą rentgenologinį krūtinės ląstos tyrimą, tokį patį, kokį galėjo atlikti ir šeimos gydytojas, ir nustatėme visai kitą problemą, niekaip nesusijusią su kovidu.
Moteriai diagnozuota diafragminė stemplės išvarža, kai dalis skrandžio yra krūtinės ląstoje, ir tai lemia nusiskundimus kosuliu, dusuliu, dispepsiniu sindromu. Atrodo, pacientė labai aiškiai įvardijo savo ligos pradžią, kaip susirgo COVID-19 infekcija, o mes atrandame visai kitą patologiją. Tad nors COVID-19 ir galėjo palikti tam tikrų pasekmių, tačiau nereikia pamiršti, kad pacientas greičiausiai turės kitą, su tuo niekaip nesusijusią ligą.
Amžinas pacientų pykčio šaltinis – milžiniškos eilės. Skundžiamasi, kad pas kardiologą neprieisi mėnesiais. Yra būdų tai išspręsti?
Kalbant apie kardiologo konsultacijas ir jo teikiamą pagalbą, turbūt visada reikėtų atskirti pagalbos skubotumo poreikį ir ką pacientas tikrai turi žinoti. Jei pradėtume nuo pačių ūmiausių būklių, galioja visos rekomendacijos, kurias primena visi kardiologai. Jei žmogus jaučia diskomfortą krūtinėje – negerumą, spaudimą, sunkumą, kuris tęsiasi pusę valandos, jei tai yra pacientas, kuris jau turi rizikos veiksnių sirgti ūmine širdies liga (yra vyras, rūkorius, nutukęs, sergantis diabetu, turi padidėjusį kraujospūdį, taip pat – ir rūkanti moteris), tokiu atveju pirmoji pagalba – ne ieškoti šeimos gydytojo talonėlio, o kviesti greitąją medicinos pagalbą tam, kad būtų patvirtintas arba atmestas ūminis miokardo infarktas. Šis kelias visiškai aiškus.
Jei pacientą vargina tokie simptomai, kurie jį verčia jaustis blogai, atsirado širdies ritmo sutrikimų, jis visada turi galimybę gauti skubią pagalbą bet kurios ligoninės skubios pagalbos skyriuje arba net neturint siuntimo jį gali skubiai priimti ir šeimos gydytojas, ir tą dieną budintis gydytojas kardiologas, kuris ir konsultuoja tokius pacientus. Taip pat ir šeimos gydytojas turi teisę išduoti skubų, tą pačią dieną galiojantį, siuntimą gydytojui kardiologui, tad pacientas gali patekti pas specialistą tą pačią dieną.
Kur kartais matyčiau problemą, kad patys pacientai, net neapsilankę pas savo šeimos gydytoją dėl tam tikrų problemų, kurios nėra tokios skubios, susigalvoja, kad jiems reikia kardiologo konsultacijos. Tad neretai šeimos gydytojo jie prašo tik siuntimo, jiems nebūna atlikti nei jokie kraujo tyrimai, nei elektrokardiograma... O kitą kartą gal tereikia elementaraus kraujo tyrimo, kuriuo nustačius žemą kalio kiekį žmogaus būklę pakoreguoti sėkmingai gali šeimos gydytojas.
Tad kartais paciento galvojimas, kad jis žino geriau, ko jam reikia, irgi neretai nuveda neteisinga kryptimi, apkrauna gydytojus kardiologus tais pacientais, kurių jis ir neturėtų konsultuoti. Tai – ir sergantieji pirmo laipsnio arterine hipertenzija (padidėjęs kraujo spaudimas), kurios diagnozė ir pradėtas gydymas visiškai yra šeimos gydytojo.
Tuo metu gydytojui kardiologui tokį pacientą reikia nukreipti tada, kai hipertenzija išties sunkiau koreguojama, arba jaunam žmogui įtariant antrinę hipertenziją. Dabar gi būna, kad pas kardiologą ateina pacientas su arterine hipertenzija, tačiau pasirodo, kad jis net nevartoja nė vieno vaisto.
Pacientas tuo metu galvoja, kad jei tik padidėjo kraujo spaudimas, tai pirmas specialistas, kuris turi jį matyti, yra gydytojas kardiologas. Tai taip nėra. Taigi jei užtikrinsime kvalifikuotą pagalbą pirminiame, antriniame lygyje, tai ir tretinio lygio įstaigose nebus tokių eilių ir apkrovimo. Bet turbūt pacientams gal kitaip atrodo...
Pacientai skundžiasi ne tik didelėmis eilėmis, bet ir per trumpu vizito laiku, kada gydytojas sunkiai atitraukia akis nuo kompiuterio ekrano...
Čia yra dar kita problema ir jau užduotis sveikatos politikams, kad gydytojams apskritai neturėtų būti užkraunamos funkcijos, kurias galėtų atlikti žemesnės kvalifikacijos darbuotojas. Ar tikrai reikia atimti šeimos gydytojo laiką verčiant pildyti nedarbingumo pažymėjimą? Gydytojas gali pasakyti dienų skaičių, kiek laiko reikia nedarbingumo, bet viską pildyti, tvirtinti turi kitas asmuo. Dabar gi dirbama senais principais, kad gydytojas turi rūpintis ir paciento nedarbingumu, neįgalumu, bet daug dalykų turėtų būti nukrauta nuo jų pečių.
Gal daugeliu atvejų neatkreipiame ir pakankamo visuomenės, politikų dėmesio į šią problemą, nes tie žmonės, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, dažniausiai miršta staiga ir nespėja iškelti savo kaip paciento problemos.
Gydytojai specialistai lygiai taip pat priversti rašyti dokumentus, išrašus, pildome pažymas, išrašome tą patį nedarbingumą, pasirašome receptus, paciento dokumentus patvirtiname prisijungdami savo asmeniniu parašu. Dirbant ambulatorinėje grandyje čia pagelbėja slaugytojai, bet yra labai daug dalykų, kuriuos apskritai reikėtų keisti medicinos dokumentacijoje, pradedant nuo įrašų, kuriuos būtų galima daryti diktofonu. Daug dalykų galėtų atlikti mažiau kvalifikuoti darbuotojai, o gydytojo darbą ir pareigą reikėtų palikti tam, ką jis ilgus metus studijavo. Bet tam reikia drąsių politinių sprendimų.
Širdies ir kraujagyslių ligos nusineša daugiausiai lietuvių gyvybių. Turite receptą šiai niūriai statistikai pakeisti?
Kalbant apie kardiologiją, kartais pagalvoju, kad gal nevienodai skiriame lėšų šiai sričiai pamiršdami, kad tai yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių, kuri ir toliau lieka pirmaujanti. Gal daugeliu atvejų neatkreipiame ir pakankamo visuomenės, politikų dėmesio į šią problemą, nes tie žmonės, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, dažniausiai miršta staiga ir nespėja iškelti savo kaip paciento problemos. Turime žurnalisto Giedriaus Drukteinio pavyzdį, kai persirgęs miokardo infarktu, komplikuota jo forma, patyręs klinikinę mirtį, jis gali apie tai kalbėti.
Bet daugeliu atvejų šie pacientai apie tai nekalba, nes jie yra kitokie nei kad, pavyzdžiui, sergantys lėtinėmis ligomis, kurie gali suburti stiprias pacientų organizacijas, reikalauti vaistų kompensavimo ar kažkokio reto gydymo. Tad kitą kartą atrodo, kad į tai dėmesys labiau atkreipiamas, nes apie tai garsiau ir ilgiau kalbama. Deja, kardiologinių ligų atveju jauni vyrai miršta staiga ir nėra laiko apie tai kalbėti. Jei tas žmogus garsus visuomenėje, turbūt keletą dienų viešojoje erdvėje, spaudoje mirga antraštės, bet po to viskas vėl pasimiršta iki kito karto.
Dėkoju už pokalbį.