Lietuvos Dulų asociacijos pirmininkė Lina Gabrijolavičienė, kuri jau ketvirtus metus padeda kūdikio atėjimo į pasaulį laukiančioms moterims, naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip per karantiną pasikeitė dulų darbas ir su kokiais iššūkiais teko susidurti nėščiosioms.
„Karantinas prasidėjo tuo, kad visiems viskas tapo neaišku, dėl to buvo daug nežinios ir pasimetimo. Kurį laiką buvo taip, kad skirtingos ligoninės taikė skirtingas taisykles ir apribojimus, susijusius su karantinu. Savaime suprantama, kad ta nežinia įnešė daug nerimo dėl to, kad pasakoma, jog viskas bus kitaip, bet kaip – neaišku.
Dėl to buvo visko. Buvo nerimaujančių moterų, ypač tų, kurioms jau buvo paskutinės nėštumo dienos arba paskutinės savaitės“, – pokalbį pradeda L. Gabrijolavičienė.
Trūko informacijos
Ji sako, kad nei nėščiosios, nei gimdymo metu ketinantys padėti ir palaikyti žmonės nebuvo supažindinti su tuo, kaip keisis visa tvarka, nes Lietuvoje nėra už tai atsakingos institucijos:
„Iš dalies gaunasi taip, kad nėščios moterys turi pačios savimi rūpintis ir ieškoti informacijos. Nebuvo jokio puslapio, kur būtų galima pasitikslinti. Reikėjo skambinti į konkrečią ligoninę ir ten klausti. Bet iš ryto gali būti viena tvarka, o po pietų – jau kitokia“.
Vienas iš pasikeitimų buvo tas, kad moterys turėjo gimdyti vienos – kartu negalėjo būti nei partnerio, nei dulos. Šiandien ligoninės yra gavusios rekomendaciją į gimdymą kartu su moterimi įleisti vieną lydintį asmenį, tačiau konkreti ligoninė nusprendžia, ar taip ir bus daroma. Anot L. Gabrijolavičienės, moteriai pasirinkti – su ja eis partneris ar dula, gali būti sunkus sprendimas, o pasirinkimo motyvai būna įvairūs.
„Kiekvienas gimdymas unikalus ir priežastys, kodėl moterys renkasi dulas arba kviečiasi vyrus, yra individualios ir labai įvairios. Pavyzdžiui, jei jie turi vyresnį vaiką, bet jis dar yra pakankamai mažas, tai šeimai gali būti ramiau, kai jis lieka su tėčiu.
Yra ir liūdnoji dalis, kai pirmas gimdymas buvo vienaip ar kitaip trauminis, palikęs labai ryškius pėdsakus, dėl to vyras labai aiškiai pasako, kad aš ten neisiu“, – kelias priežastis vardija dula ir priduria, kad įprastai jai nėščiąją lydėti be partnerio tenka maždaug pusę gimdymo atvejų.
Darbas pasikeitė
Dulos ne tik lydi nėščiąsias į gimdymus, bet ir bendrauja su jomis nėštumo metu. Kadangi bendravimas su nėščiosiomis paprastai trunka bent kelias savaites, o kartais net mėnesius, karantinas sujaukė planus ir pačiai Linai, turėjusiai į gimdymą lydėti kelias moteris.
„Buvo moterų, su kuriomis dirbau, kurioms padėjau pasiruošti ir kurių nepalydėjau į gimdymą, nes pasikeitė tvarka“, – nurodo dula.
L. Gabrijolavičienė sako, kad per karantiną visus gyvus susitikimus pakeitė konsultacijos nuotoliniu būdu. Ir prieš karantiną tokia praktika buvo taikoma, tačiau daug rečiau, nes svarbiausia dulų darbe yra užmegztas ryšys.
„Internetu mes tikrai naudojomės, bet kur kas mažiau nei karantino metu. Kartais žmonės dulas pasirenka iš kito miesto, dėl to visiems būna patogiau bendrauti internetu. Bet visada kur kas daugiau susitikimų būdavo gyvi dėl labai paprastos priežasties – šitame darbe yra labai svarbus santykis ir empatija.
Tam, kad empatija užsimegztų, mes turime matytis gyvai, turi veikti visi mūsų pojūčiai – tiesiog toks yra žmonių bendravimo principas. Bendraudami nuotoliniu būdu, mes bendraujame šiek tiek kitaip, o kadangi didelė šios paslaugos dalis yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir santykio mezgimas, tai padaryti yra sunkiau“, – atskleidžia L. Gabrijolavičienė.
Dula nurodo, kad bendravimas nuotoliniu būdu – ne vienintelis pasikeitimas. Ji neslepia, kad gana ženkliai sumažėjo ir darbo kiekis:
„Moterys mažiau rinkosi dulas tam ilgalaikiam bendradarbiavimui, nes buvo neaišku, kuo viskas baigsis ir kiek bus galima pasinaudoti. Tarkim, į mane moterys dažniau kreipdavosi vienkartinėms konsultacijoms, kas yra kiek kitoks darbo pobūdis. Kažkuria prasme darbo yra, bet jo yra mažiau ir jis kitoks“.
Akcentuoja, kad nėštumas yra nežinomybė
L. Gabrijolavičienė neslepia, kad šis laikotarpis dulų bendruomenei buvo neįprastas – nuo pat asociacijos veiklos pradžios, tai yra 2013 metų, nebuvo tokio mėnesio, kad nei viena dula neitų į gimdymą. Nors etapas ir nebuvo iš lengvųjų, dulos panikai nepasidavė.
„Kiekviena turi savo šeimą, vaikų, neramu dėl viruso, pajamų, veiklos tęstinumo – dėl daugybės dalykų. Tikrai negaliu sakyti, kad visos sėdi ramios kaip belgai. Bet tikriausiai panikos priepuolių irgi nepatyrėme, tiesiog kiekviena gavome progą papraktikuoti tai, ko mokome kitas moteris – kaip nežinomybėje vis tiek atrasti gebėjimą gyventi ir išgyventi“.
Dulų asociacija nežinomybėje nepaliko ir nerimą ar baimę jaučiančių nėščiųjų. Joms buvo surengta speciali nuotolinė paskaita.
„Pradėjo rašyti moterys, kurias ta nerimo banga labai stipriai užpuolė, todėl norėjome į tai reaguoti. Mes pakvietėme psichologę Sigitą Valevičienę, kuri specializuojasi dirbti su moterimis gimdymo ir motinystės temomis nėštumo, gimdymo ir pogimdyviniu laikotarpiu, ir padarėme paskaitą apie nerimą nėštumo metu, jo valdymą, kaip su tuo tvarkytis, kaip pripažinti.
Tai svarbu ne tik moterims, bet ir vyrams. Ką jiems daryti, jei, pavyzdžiui, žmona nemiega kelias paras prieš pat gimdymą, kaip jam su tuo būti, kaip iš tikrųjų paguosti, kad ji nurimtų“, – dalijasi dula.
Ji sako, kad pagrindinis dalykas, kurį dulos nuolat akcentuoja nėščiosioms, yra tas, kad gimdymas visą laiką yra tam tikra nežinomybė. Suvokus šitą dalyką, dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių gimdymas be dulos dažniausiai nebeatrodo toks baisus.
„Viena iš gero pasiruošimo gimdymui kolonų – žinoti, kad susidursi su nežinomybe ir tada skirti dėmesį ne tam, kaip kontroliuoti išorines aplinkybes – kas su manim bus, ką man darys, kaip viskas atrodys, o stiprinti vidines savybes, kurios padeda atlaikyti tą nežinomybę: lankstumą, gebėjimą greitai priimti sprendimus, pakeisti savo nuomonę.
Mes visą laiką akcentuojam, kad gimdymas yra tai, ko negali suplanuoti. Pavojinga ir nenaudinga sau įsivaizduoti, kad bus taip ir tiktai taip. Ir tas žinojimas, kad eisiu su dula, yra toks su minkštomis ribomis, nes tai visą laiką gali pasikeisti“.
Daugiau skambučių iškart po gimdymo
L. Gabrijolavičienė akcentuoja, kad kone svarbiausias yra pogimdyminis laikotarpis, apie kurį vis dar per mažai kalbama. Dula neslepia, kad karantino metu ligoninėje vienos likusios ką tik pagimdžiusios moterys skambindavo ir jai,ir kolegėms prašydamos pagalbos ir patarimų.
„Yra moterų, kurios gauna užtektinai pagalbos, bet atsiranda ir vis daugiau tokių, kurios paskambina dar iš ligoninės arba ką tik grįžusios namo įvairiais klausimais – kūdikio ar savęs priežiūros, žindymo. Jaučiasi, kad to dėmesio, pagalbos ir patarimų jos gauna mažiau negu joms reikėtų“.
Nors kai kurie žmonės laikosi nuomonės, kad nieko nenutiks, jei ką tik pagimdžiusi moteris kelias dienas praleis viena, L. Gabrijolavičienė tikina, kad tos dienos yra itin reikšmingos jos kaip mamos pasitikėjimui savimi ir savijautai.
„Pirmos dienos yra tikrai labai svarbios, nors iš šalies ir atrodo, argi neišgyvensi poros dienų? Truputėlį bus sunkiau, bet pakentėsi, grįši namo, vėl viskas bus gerai. Bet būtent tuo metu susisėja sėklos ir iš jų išdygs skirtingi dalykai priklausomai nuo moters patirties: ar ji gauna pagalbos, daugiau mažiau išsimiega, sulaukia kokių ženklų iš aplinkos, kad ji yra gera mama, kad jai išeina rūpintis kūdikiu.
O gal atvirkščiai – ji susirenka tokias mintis, kad man nepavyks, aš nieko nesuprantu, negaliu, man nesigauna. Tai yra pagrindas, nuo kurio atsispirdama ji vėliau augins vaiką. Suaugusio žmogaus smegenys niekada nepatiria tokių stiprių pokyčių kaip nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu“, – dėsto dula.
Nors pokalbiai telefonu su moterimis, su kuriomis nebuvo bendrauta iki gimdymo, nėra paprasti, L. Gabrijolavičienė neabejoja, kad tokiu metu moteriai pagalba yra būtiniausia.
„Jeigu jau sulauki tokio skambučio, supranti, kad moteriai labai reikia pagalbos, nes šiaip lietuvės sunkiai pasisako, kad joms reikia patarimo, pagalbos. Vis dar atrodo, kad stiprybė yra viską mokėti pačiai, nesvarbu, kad tai darai pirmą kartą.
Tai jei skambina nepažįstama moteris kažko klausti apie kūdikio priežiūrą iškart po gimdymo, supranti, kad jai to tikrai labai reikia. Tik svarbu išsiaiškinti, ko tiksliai ji klausia. Ne visą laiką klausimas: „ar mano pienas ne per liesas?“ būtent apie tai ir yra. Kartais tai rodo, kad moteris nepasitiki savimi ir už to slypi kur kas gilesnė problema“, – sako Lina.
