Laidoje kunigas Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas Gabrielius Satkauskas buvo paklaustas apie visuomenės apklausas, rodančias menkstantį pasitikėjimą bažnyčia. Jis atkreipė dėmesį į svarbų skirtumą – pasitikėjimas Dievu ar Kristumi nebūtinai reiškia besąlygišką pasitikėjimą bažnyčios institucija.
„Vis tik dauguma lietuvių yra tikintys Dievu ir Kristumi. Jeigu dar klaustų, kiek pasitikite Dievu? Tai nepasitikiu bažnyčia, bet pasitikiu Kristumi, Dievu ir tai būtų tikslesnė apklausa, nes iš šono atrodo, jeigu daug žmonių nepasitiki bažnyčia, tai tikriausiai jie ir netiki. Tačiau kai pasižiūriu į tikrovę – ne, vis tik dauguma tiki.
Aš irgi noriu dėti akcentą, kad esu bažnyčioje ir stengiuosi išspręsti jos problemas, kiek nuo manęs priklauso dėl to, kad aš pirmiausiai pasitikiu Dievu, Kristumi. Ir dėl to tada matau viltį, kad įmanoma judėti priekį. Jeigu pasitikėčiau bažnyčia, institucija, žmonėmis joje, tai tada suklysčiau ir pavargčiau, nes vis tik pamatas ir esmė, kodėl ten einame, kas mus surinko, tai yra Dievas, Kristus, ne kažkokios kultūrinės pamaldumo formos ir panašiai“, — sakė kunigas.
Jis aiškino, kad tokia pozicija leidžia nepasiduoti cinizmui – jei tikėtum vien institucija ir žmonėmis joje, būtų lengva nusivilti ir prarasti viltį. Iš tikrųjų, tikėjimo šerdis — ne ritualai, o gyvas ryšys su Dievu, kuris skatina dirbti dėl bažnyčios geresnės būklės ir spręsti jos žaizdas iš vidaus.
Sąžinė — kaip gyvenimo kompasas
Kunigas paaiškino, kad sąžinė yra vidinis balsas, padedantis žmogui nepasiklysti. Be jos kyla neramumas, kompensaciniai elgesio modeliai, priklausomybės, uždegimai sieloje.
„Sąžinė tyla. Ji yra mūsų gyvenimo kompasas. Mes, krikščionys, netgi tikime, kad manyje yra Dievo balsas. Imanuelis Kantas rašė, kad sąžinės buvimas yra tam tikras Dievo buvimo įrodymas. Likus be kompaso gyvenimo kelionėje, rizikuojame pasiklysti, susižeisti, pamesti savo gyvenimo tikslą, skonį, džiaugsmą, prasmę ir, nebūdami sąžiningi, negalime tobulėti ir bręsti kaip asmenybės. Tai ir išpažintis, ir jos praktikavimas, jis ugdo, augina, apvalo manyje sąžinę. Tada savyje intuityviai jaučiu tą Dievo vedimą ir kartais perspėjimus apie pavojus gyvenime, santykiuose.
Gyva sąžinė gali padėti žmogui eiti tvirtai gyvenimo keliu, siekti savo laimės. Tai to ir linkiu – ar tikintiems, ar ne. Mes, žmonės, tiek gyvi, kiek gyva mumyse mūsų sąžinė ir ja vadovaujamės. Jeigu nekreipiame į ją dėmesio, mumyse augs neramybė, kils uždegimas, kuris išeis per įvairiausius kompensacijos ieškojimus, priklausomybes, žaizdas ir taip toliau“, – teigė G. Satkauskas.
Išpažintis ir sąžinės praktikavimas, pasak jo, ne tik suteikia palengvėjimą. Jie formuoja žmogaus brandą ir padeda atrasti gyvenimo prasmę. Kunigas pastebėjo, kad greitas gyvenimo tempas, nuolatiniai įspaudai ir visuomenės lūkesčiai lemia, jog praradus tylą ir ryšį su savimi pradingsta gebėjimas išgirsti vidinį balsą. Dėl to vyresni žmonės dažniau ieško sustojimo ir prasmės – susikaupus skausmui bei kaltėms dažnas renkasi arba bėgimą, arba sąmoningą susidūrimą su savimi ir pokytį.
„Natūraliai, jeigu mūsų visuomenėje yra daug bėgimo, lūkesčių, reklamos, įvaizdžių, kokie turėtumėme būti – pametame galvą, daug dirbame, tada labai smarkiai bandome pailsėti, nebeturime laiko tylai, buvimui su savimi, maldai ir nebegirdime savo giliausių troškimų, bandome kitų lūkesčius patenkinti ir ir taip nustumiame savo sąžinę, ir laikui bėgant kyla įtampa, uždegimas sieloje ir, daugėjant žaizdų, auga skausmas, ir norime, nenorime, turime sustoti, ir žiūrėti kaip gydyti save.
Visada buvo bažnyčioje natūralu, kad dauguma vis tiek yra vyresnio amžiaus žmonės, nes susikaupus tam neigiamam krūviui gyvenime, santykiuose su kitomis kaltėmis, turime rinktis – arba svaigintis ir bėgti nuo to dar labiau ir susirgti ligomis, arba būti brandiems, sustoti ir nagrinėti, ką turiu savo gyvenime pakeisti, kaip galiu būti labiau žmogumi“, – komentavo kapelionas.
Štai ko žmonės gailisi prieš mirtį
G. Satkauskas atskleidė, kad daugiausia apmaudo ir gailesčio žmonės jaučia dėl dviejų dalykų – per daug darbo ir per mažai laiko šeimai bei gyvenimo pagal kitų lūkesčius.
„Pavyzdžiui, jaunystėje tėvai daug dirbo ir ta vaikų vaikystė praėjo, ir pasirodo aš ją praleidau. O antras dalykas, dėl ko dažniausiai gailisi, kad bandė įtikti kitiems, gyveno dėl kitų lūkesčių. Reiškia, klausiau ne savo sąžinės ir giliausių troškimų, nesiekiau gyvenimo tikslo, bet buvau aplinkybių įkaitas. Pasidaviau kitų manipuliacijai, lūkesčiams, negyvenau laisvas, bet kaip vergas, netgi dvasine prasme“, – atviravo kunigas.
Kunigas tikino, kad išpažintis prieš mirtį dažnai tampa išlaisvinimu, kas leidžia žmogui išeiti kitaip. Būdamas Santaros klinikų kapelionu, G. Satkauskas dažnai išgirsdavo jautriausius prisipažinimus:
„Prieš mirtį dažnai, kai žmonės atlieka išpažintį, labai palengvėja. Net atsikvepia ir sako: „Kaip palengvėjo“. Ir neretai būna toks apmaudas, kad galėjau daugiau skirti dėmesio savo sielai ir Dievui, ir labiau jį pažinti. Labiau mylėti, atiduoti savo laiką kitiems. Nebūna taip, kad „o viskas prarasta, apmaudu“, o kaip tik – „dabar esu vėl taikoje su Dievu, vienybėje ir su viltimi. Dabar žinau, nesvarbu, kas bus, ar aš pasveiksiu, ar užmigsiu, jau gyvensiu kitaip.“
Kitaip tariant, vyksta žmogaus dvasinis prisikėlimas viduje. Net jeigu jo laukia fizinė mirtis, jo išėjimas jau yra visai kitoks. Išėjimas jau nebėra į niekur, bet su viltimi, tikėjimu į antgamtinį gyvenimą. Kartais net matant tokį žmogų tenka pajusti, kad jis tam tikra prasme yra gyvesnis negu aš čia, kuriam galbūt dar daug metų liko gyventi“, – tvirtino G. Satkauskas.
„Verta žinoti“ žiūrėkite kiekvieną trečiadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Laidą šeštadieniais 19 val. rasite TV3 televizijos YouTube kanale.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
