Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Verta žinoti“ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas, kunigas G. Satkauskas, atsakė į klausimus, kuo svarbi išpažintis, kalbėjo apie socialinių tinklų bei dirbtinio intelekto įtaką santykiui su tikėjimu, pravėrė paslapties šydą, iš ko gyvena kunigai, kur keliauja aukos, bei atskleidė, ko labiausiai prieš mirtį gailisi žmonės.
Sutapatinti instituciją ir Dievą – neteisinga
Laidoje, pasakodamas apie savo kelią į tarnystę, kunigas šypsosi: gimė tikinčioje šeimoje, visus tris brolius tėvai žadindavo eiti į bažnyčią ir, nors kartais nenorėdavo, bandydavo tai atidėti, vis tik šiandien supranta, kad vaikystė bažnyčioje buvo itin graži. Vis tik paauglystėje nuo tikėjimo buvo nutolęs, nes atrodė gėda, jeigu kas nors iš bendraamžių sužinos, kad yra tikintis ir patarnauja bažnyčiose.
Paklaustas, iš kur kyla gėdos jausmas pripažinti, kad žmogus yra tikintis, kunigas svarsto: galbūt koją kiša stereotipai, polinkis pašiepti vienus ar kitus dalykus bažnyčioje, dėl ko į tikintį atsisukama net paniekinančiu žvilgsniu, kuris gali ir gąsdinti jauną žmogų tai pripažinti – verčiau dėl kreivų, keistų žingsnių pasirenka tikėti vienumoje, privačiai.
Nors tikėjimas Lietuvoje išgyveno sunkius tarpsnius: sovietmečiu už tikėjimą buvo persekiojama, po šio laikotarpio tikinčių buvo likę mažai, dabar prisideda sekuliarizacija.
Kunigas užsimena ir apie bažnyčios žaizdas – skandalus, garsiai nuskambančius visuomenėje, – tai į neigiamą pusę keičia požiūrį ne tik į instituciją, bet ir į visus religingus asmenis.
Mažėjantį pasitikėjimą bažnyčia rodo ir atliekamos visuomenės apklausos. Vis tik G. Satkauskas pažymi, kad sutapatinti instituciją ir Dievą – neteisinga:
„Vis tik dauguma lietuvių yra tikintys Dievu ir Kristumi. <...> Iš šono atrodo: jeigu daug žmonių nepasitiki bažnyčia, tai tikriausiai jie ir netiki. Bet kai pasižiūriu į tikrovę – ne, vis tik dauguma tiki.
Noriu dėti akcentą, kad esu bažnyčioje ir stengiuosi spręsti jos problemas, kiek nuo manęs priklauso, dėl to, kad aš pirmiausia pasitikiu Dievu, pasitikiu Kristumi. Ir dėl to tada matau viltį, kad įmanoma judėti į priekį.
Jeigu pasitikėčiau bažnyčia, institucija, žmonėmis joje, tada suklysčiau ir pavargčiau. Bet vis tik pamatas ir esmė, kodėl mes ten einame, kas mus surinko, yra Dievas, Kristus – ne kažkokios kultūrinės pamaldumo formos ir panašiai.“
Išpažintis – būtinas sąžinės apvalymas
Ir nors jauni žmonės vis dažniau aplenkia bažnyčią, dažniau lankosi pas psichologus ar psichoterapeutus. Kunigas šypsosi: sveikintina, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į psichikos sveikatos priežiūros specialistus, į juos drąsina kreiptis ir kunigai.
Kip pastebi pašnekovas, „kai kurios dvasinės žaizdos, polinkiai į nuodėmę ar kokią ydą, dažnai turi ryšį su trauma, psichologine žaizda“, todėl tokiais atvejais verta turėti ir psichologinį, ir dvasinį palydėjimą, t. y. atrasti laiko ir apsilankymui pas psichologą, ir išpažinčiai.
Kalbėdamas apie išpažintį, kunigas aiškina, kad nors joje galime turėti pokalbį, panašų į tokį, kokį turime psichologo kabinete, išpažinties esmė yra kita – kunigas yra tik „įrankis“, per kurį Dievas atleidžia nuodėmes ir padeda išsilaisvinti, nusimesti slegiančią naštą.
„Tai net vadina džiaugsmo sakramentu, nes aš nusimetu naštą, kuri slegia mano sąžinę, vėl susitaikau su Dievu, su kitais ir galiu pradėti iš naujo savo gyvenimą. Išsilaisvinu iš kančių, kurias sąmoningai apmąsčiau, sužadinau gailestį, išpažinau ir viskas – palikau, galiu gyventi toliau, kvėpuoti“, – aiškino G. Satkauskas.
Klausykloje, kaip teigia pašnekovas, bandoma atverti ne žaizdas ar traumas, kurios lemia mūsų poelgius ar polinkius. Čia bandoma atpažinti Dievo valią žmogaus gyvenime, suprasti, ko Dievas iš mūsų trokšta: kad žmogus būtų laimingas, turėtų ramybę širdyje, augtų ir tobulėtų, į gyvenimą žvelgiama iš tikėjimo perspektyvos.
O paklaustas, kas nutinka ilgai neinant išpažinties, kunigas vis pamini sąžinę: ji ima tilti, pradedame jos nebegirdėti ir taip netenkame kompaso, padedančio naviguoti gyvenime.
Sąžinė vadinama ne tik gyvenimo kompasu, bet ir Dievo balsu žmoguje – net Imanuelis Kantas teigė, kad sąžinės buvimas yra savotiškas Dievo buvimo įrodymas.
„Likdami be kompaso gyvenimo kelionėje, mes rizikuojame pasiklysti, susižeisti, pamesti savo gyvenimo tikslą, skonį, džiaugsmą, prasmę. Ir tikrai nebūdami sąžiningi negalime tobulėti kaip asmenybės, bręsti.
Išpažintis, jos praktikavimas ugdo, augina, apvalo sąžinę manyje ir aš tada savyje jaučiu intuityviai Dievo vedimą ir kartais perspėjimus apie pavojus mano gyvenime, santykiuose su kitais, įvairiose situacijose“, – kalbėjo kunigas ir pridūrė, kad „mes, žmonės, tiek gyvi, kiek gyva mumyse mūsų sąžinė ir ja vadovaujamės“.
Kur keliauja aukos?
Tolstant nuo tikėjimo, dažniau žmones sujungia ne apsilankymas bažnyčioje, o socialiniai tinklai. Jie atvėrė galimybes būtų sujungtais ir dalintis viskuo, atvėrė ir erdvę viešai dalintis ir džiaugsmais, ir pasipiktinimais.
Būtent čia vis dažniau pasirodo nuotraukos ar įrašai, kuriuose kritikuojamas kai kurių kunigų gyvenimas, keliamos prabangių automobilių nuotraukos ir keliamas klausimas: ar čia iškeliauja žmonių aukos?
G. Satkauskas pažymi, kad kunigas, jeigu nėra vienuolis, neduoda neturto įžado, tačiau tai neatriša rankų prabangiam gyvenimui – kiekvienas kunigas bažnyčios yra kviečiamas gyventi kukliai, papildomas likusias lėšas aukoti.
Pašnekovas sako suprantantis, kad tokie atvejai piktina, tačiau tai – išimtys, o ne taisyklės, ir paaiškina, kur keliauja žmonių aukos.
„Aukos paprastai, kur, pavyzdžiui, bažnyčiai aukojama ar mišių metu, ar į kokią aukų dėžutę žmonės įmeta, ta auka yra bendruomenei skirta – ar tai parapijai, kažkokiai organizacijai. Kunigas neturi teisės į nė vieną centą tų pinigų – tai yra bendruomenės reikmėms: ir pastatų išlaikymui, ir darbuotojų, ir panašiai“, – kalbėjo kunigas.
Kunigų pajamų šaltiniai
O štai kunigų pajamų šaltiniai yra dvejopi. Vienas jų – mišių stipendija, kai, pavyzdžiui, žmonės paprašo melstis mišiose jų intencija. Tačiau ir čia yra riba, kiek kunigas gali gauti per dieną nuo stipendijos – anot G. Satkausko, norma Lietuvoje yra 50 eurų ir ne daugiau.
Kitas šaltinis – pagal bažnyčios teisę išlaikymui skiriama auka, kuri gaunama už suteiktą sakramentą: laidotuvių, vestuvių, krikšto. Šie pinigai skirti išskirtinai kunigo išlaikymui.
Naudodamasis proga pašnekovas pažymi, kad nors kai kuriose šalyse yra tarsi nerašytos taisyklės, kokia auka skiriama vienu ar kitu atveju, primena, kad Lietuvoje auka yra laisva – negali būti nustatytų sumų, kokia ji turi būti.
„Tokiu atveju yra svarbu pranešti vyresniesiems – šiuo atveju vyskupijai, kurijai – ir kad tas raštas būtų liudijimas neanoniminis. Yra svarbu žinoti vyresniesiems, kur yra piktnaudžiavimas – jie gali tai užkardyti, tai mūsų visų bendras interesas“, – pataria kunigas.
Susižavėjimas aplanko ir kunigus
Aptarus klausimą, kodėl svarbus santuokos sakramentas ir gyvenimas nesusituokus – nuodėmė, kunigas sulaukė klausimo, kuris, ko gero, domina ne vieną: ar kunigai gali susižavėti ar įsimylėti, o gal tai – nuodėmė?
Atsakydamas į šį klausimą G. Satkauskas šypteli ir sako, susižavėjimas gali ištikti ir ištinka net kunigus, tačiau čia svarbiausia tai, kaip į jį reaguojama.
Brandi reakcija – prisiminimas to, kas esi, savo tapatybės. Tai kaip tik gali subrandinti pašaukimą, ištikimybę, duoti dar didesnį atsidavimą tarnystei ir savo pašaukimui:
„Meilė kaip tokia nėra ir niekada nebus nuodėmė, bet veiksmai iš to kylantys gali. Jeigu aš ne santuokoje ir bendrauju intymiai – tai jau yra veidmainystė, tai yra toks buvimas netiesioje ir su savimi, ir su tuo žmogumi, ir Dievo akivaizdoje.“
Ko gailisi mirštantys žmonės?
Kunigas šalia būna ir gražiausiais gyvenimo momentais – priimant santuokos, krikšto sakramentą, kurio, anot G. Satkausko, neverta atidėlioti, ir sunkiausiomis akimirkomis. Tačiau mirties akivaizdoje suprantama tikroji tiesa.
Paklaustas, ko mirštantys žmonės dažniausiai gailisi, VUL Santaros klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas sako – dažniausiai tai yra du dalykai.
Vienas – kad per daug dirbo, dėl ko neturėjo pakankamai laiko būti su kitais, skirti laiko artimiausiems. Kaip pavyzdį jis pateikia tėvus, kurie jaunystėje atiduoda save darbui ir praleidžia vaikų vaikystę.
„Antras dalykas, dėl ko dažniausiai gailisi – kad bandė įtikti kitiems, gyveno dėl kitų lūkesčių. Reiškia, ne savo sąžinės klausiau, giliausių savo troškimų, gyvenimo tikslo siekiau, bet buvau aplinkybių įkaitas, pasidaviau kitų manipuliacijai, kitų lūkesčiams, negyvenau laisvas, kaip vergas netgi dvasine prasme“, – kalbėjo laidos svečias.
O ar žmonės dėl kažko atsiprašo prieš mirtį? Anot pašnekovo, atlikus išpažintį išeinančiajam stipriai palengvėja, tačiau aplanko ir apmaudas dėl vieno – kad anksčiau neskyrė daugiau laiko savo sielai, Dievui ir jo pažinimui, neatidavė daugiau savo laiko kitiems.
Bet artėjant pabaigai vėl atradus taiką ir vienybę su Dievu, ateina ir supratimas, kad visai nesvarbu, kaip viskas baigsis – ar žmogus pasveiks, ar užmigs amžinam miegui, viskas bus gerai. Tai, kaip sako kunigas, yra dvasinis prisikėlimas viduje:
„Net jeigu jo fizinė mirtis laukia, jo išėjimas jau yra visai kitoks ir yra išėjimas ne į niekur, bet su viltimi, su tikėjimu antgamtiniu gyvenimu. Ir kartais net matant tokį žmogų tenka pajusti, kad jis tam tikra prasme yra gyvesnis negu aš čia, kuriam galbūt dar daug metų liko gyventi.“
Visą laidą „Verta žinoti“ žiūrėkite straipsnio pradžioje.
„Verta žinoti“ žiūrėkite kiekvieną trečiadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Laidą šeštadieniais 19 val. rasite TV3 televizijos YouTube kanale.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
