Dar sėdėdama mokyklos suole Joana galvojo, kad vaikų neturės išvis, tačiau žmogui planuojant Dievas juokiasi ir duoda tiek vaikų, kiek jam atrodo, kad reikia.
„Aš apdovanota tiek kartų – esu dėkinga! Ko labiausiai bijojau prieš tapdama mama? Kad nemokėsiu, kad nesugebėsiu jų auginti taip, kaip tarsi kvietė žurnalai ir vaikų auginimo psichologijos knygos. Ko dar bijojau galvodama apie daugiau vaikų – kad neis mylėti vienodai ar neužteks meilės... o pasirodo ta mamos širdis stebuklinga! Kuo daugiau turi – tuo stipriau myli“, – šypteli moteris.
Joana atvirauja, kad nėra lengva įveikti visus motinystės keliamus iššūkius, tačiau ji visus juos priima drąsiai, įskaitant ir laimės bei ašarų upelius, supranta, kad kiekvienas etapas savotiškai žavingas ir net patys sunkiausi periodai praeina.
Pastabos, kaip auginti vaikus
Gudžiūnų namuose niekada netrūksta veiksmo, juk juose auga net 4 berniukai: Naglis, Tauras, Ugnius ir Aistis. Tačiau yra vienas klausimas, kurio moteris susilaukia dažniau nei „paguodos“, kad tikriausiai sunku su jais susitvarkyti:
„Dažniau sulaukiu klausimo: „O tai kada bus sesė?“. Juk žmonės visada žino geriau: kada susilaukti pirmo vaiko, kada jam „padovanoti“ sesutę, kada išmokti naudotis kontracepcija (o taip – šis pasiūlymas irgi ne retas būdavo!), na ir taip – patarti kaip auginti vaikus“, – šypteli moteris.
Keturių berniukų mama sako, jog jos sūnūs tikrai nėra tie vaikai, kuriuos auginti būtų labai sudėtinga. Žinoma, nutinka visko, būna ir pykčių, tačiau visas bėdas jie sprendžia namuose už uždarų durų.
„Visuomenėje neretai aš gaunu kitą komentarą: „tai kai tokie vaikai – ir auginti juos lengva“. Anaiptol, man auginti vaikus yra miksas visų emocijų, visų žinių ir visos išminties kasdienis derinimas, keitimas, sakyčiau, žongliravimas vis nauja schema, nes kai vieną išmoksti – gauni išbandyti kardinaliai skirtingą.
Man pačiai sunkiausias momentas buvo, kai jie buvo mažiukai, tuo metu išgyvenau išties sunkų laikotarpį, nes mūsų šeimoje egzistavo standartinis, sakyčiau, modelis – vyras daug dirba, žmona – namie su vaikais ir šalia lengvu „verslu“ sau, kad turėtų kur save realizuoti dar ir profesine prasme.
Tačiau tos naktys, kai jie sirgdavo, arba prastai miegodavo – atrodydavo niekad nesibaigs! Tad ir šiandien vesdama užsiėmimus šeimoms su kūdikiais, ypač besilaukiančioms antrojo – dalinuosi asmenine patirtimi, kad tai baigsis, ir knygose aprašyti modeliai – duoti pirmajam dėmesio, spėti viską ir būti super mama bet kokia kaina, savo sveikatos sąskaita, manyčiau, ne pati tinkamiausia išeitis. Bet jei kitaip neina dėl savo perfekcionizmo – suprasti, kad ir tai praeis, nes vaikai labai greitai auga...“, – sako ji.
Vyriškos staigmenos
Visi 4 Gudžiūnų šeimoje augantys berniukai yra žingeidūs, smalsūs, judrūs, švelnūs, empatiški, puikiai gaminantys, bet kartu ir visi skirtingi. Tėvai nuo pat mažų dienų siekė, kad vaikai domėtųsi įvairiomis temomis ir išbandytų įvairiausius užsiėmimus, net ir tuos, kuriuos žmonės vis dar laiko nevyriškais.
„Mūsų šeimoje buvo sutarta, kad vaikus auginame visapusiškais (iš to vėliau ir gimė mano įstaigos pavadinimas). Vadinasi imamės visko, kas vyriška ir ne tik: muzika, dailė, sportas, šokiai, kovos menai, tikslieji ir gamtos mokslai, savanorystė, kulinarija.
Gal sakyčiau kažkuriuo metu visko buvo ir per daug, bet gyvenimo situacija pakoregavo kai kuriuos įpročius. Didžiuojuosi, jog šiai dienai jie yra tokie – nebijantys tualetą sutvarkyti, padedantys man darže, priskinantys pievose gėlių ir atnešantys vaflių į lovą.
Ir tai nėra kažkoks spragt ir įvyko – tai nuolatinis judėjimas link to nuo pat gimimo. Ko visame tame trūksta: lėtumo, pokalbių ir buvimo atviriems iki sielos gelmių, ką šiuo metu ir stipriname. Turiu pripažinti, per savo greitį, norą bėgt pirmyn, šias pozicijas buvau užleidusi, tad per užsiėmimus drąsiai tai mamoms ir tėčiams įvardinu. Nebijau rodyti savų netobulumų“, – atvirauja Joana.
Kad viskas neskambėtų taip, lyg būtų per gerai, kad būtų tiesa – berniukai krečia ir išdaigas. O jos, kaip ir pridera, yra gana vyriškos.
„Kažkada kalbant telefonu pamačiau du mažuosius ant ūkinio stogo... Užlipo pasėdėti... Arba skinant braškes pataikiau į rūpužių karalystę, kurioje jos visos turėjo vardus, titulus, o aš visu greičiu plakančią širdį...
Žinoma, kad esu ir stebinama dovanomis, epitetais ir komplimentais: „gražios kaip varlės akys“, „vairuoji gerai“, kad „tikras vyras“, „oho, pasirodo ir 40 gali kietai važiuoti dviračiu be rankų“, „tu – greičiausia riedutininkė iš mūsų“, bet tai nereiškia, kad negaunu kritikos ir viskas tik rožių žiedlapiais klota. Supykę pasako skaudžiai, tačiau mokomės atsiprašyti ir nelaikyti pykčio savyje“, – pasakoja moteris.
Motinystę suderino su darbu
Joana yra ne tik mama, bet ir Visapusiško lavinimo centro Kaune ir Jonavoje vadovė. Moteris džiaugiasi, kad suderinti šias dvi veiklas jai sekėsi puikiai nuo pat verslo užuomazgų.
„Nemeluosiu, kartais iš vieno į kitą „lėkdavau“ pailsėti, įsikvėpti, atrasti, nurimti... Mano atveju jie puikiai vienas kitą papildo, pastiprina, o neretai ir įkvepia naujiems polėkiams, sprendimams. Man svarbu asmeninis augimas, tad derinu įvairius mokymus, seminarus ir pritaikau juose įgytas žinias tiek namams, tiek ir darbui“, – sako ji.
Karantinas ne tik nesustabdė moters darbų, bet ir leido atrasti naujų galimybių pasidalinti savo žiniomis su kitais tėvais, kurie gyvena toliau. Joana socialiniuose tinkluose darydavo tiesiogines transliacijas, kurių metu kvietė kalbėti įvairias mamas ir dalintis savo patirtimi.
„Džiaugiuosi, kad lietėme temas apie sunkumus mokantis, asmeninį veiklų planavimą, drąsą žengti savo svajonių realizavimo link, vaikų „karaliavimą“ namuose, ribas ir tikrą meilę dėmesiu – ne daiktais...
Džiaugiuosi, kad šio karantino metu pamačiau ir pačios vaikų „vaisius“, kai jie ramiai ir atsakingai mokėsi nuotoliniu būdu ir leido man dirbti. Žinoma, mažiesiems reikėjo šiek tiek pagalbos, ypač savikontrolės srityje.
Mokėmės kartu šio naujo dalyko, taip pat ir gebėjimo pačiam reaguoti į kylančius sunkumus, juos spręsti, bendrauti su mokytojais ir taip mokytis po truputį atsakomybės jausmą prisijaukinti ruošiantis gyvenimo kelionei, žinant, kad tėvai visada pasiruošę padėti, patarti, bet ne už jį viską padaryti“, – šypsosi ji.
Joana sako, kad apie darbą ir motinystę trumpai kalbėti jai yra sunku, tačiau darbas jai – didžiausias hobis, įkvėpimas ir kvietimas judėti pirmyn.
„Užsiėmimų, tiesioginių transliacijų, nuotolinių pamokų, šeštadienio tėčių rytmečių metu sutikti žmonės, šeimos, mamos, žavi savo požiūriu į gyvenimą, mokausi ir iš jų, noriai keičiuosi žiniomis, dalinuosi sava patirtimi ir kviečiu augti drąsiai, kaip ir vienoje iš savo autorinių programų.
Šiandien šeimos dienos, ropliukų turnyrai, užsiėmimai kūdikiams ir vaikams, paskaitos, savanorystė ir socialinės veiklos yra tai, kas mane, mano kolektyvą ir net mano vaikus aktyviai įtraukia bei tuo pačiu visiems atskirai ir bendrai augina sparnus. To linkiu ir kiekvienai mamai – nepamesti savęs, o pametus – drąsiai susirinkti ir žiūrėti pirmyn, būnant laiminga tuo momentu pačioje geriausioje savo „versijoje“, – pokalbį užbaigia ji.
