Pasidomėkime, kurie valgomi grybai yra saugotini, kaip jų per klaidą neprisirinkti, nes dėl neteisėto jų rinkimo ir neatsakingo elgesio miške gali tekti atverti piniginę baudai susimokėti.
Baravykai – vertingiausi iš saugomų
Jau ilgą laiką (nuo 1992 m.) 5 rūšių baravykai užima garbingą vietą Raudonosios knygos sąraše. Gaila tokio praradimo, nes dauguma jų yra puikiai vertinami dėl skonio, kvapo. Šių grybų nykimo priežastis ar retas populiacijas lemia oro tarša, dirvos rūgštėjimas, pievų apaugimas miškais ar medžių kirtimas.
Vienas vertingiausių grybų Lietuvoje, kurio malonaus kvapo ir švelnaus skonio niekam nevalia paskanauti yra bronzinis baravykas (Boletus aereus). Mūsų šalyje rastos tik 5 jo augavietės. Nuo mums įprastų baravykų dažniausiai skiriasi sausa aksomine bronziškai dėmėta kepurėle ir tamsesnia koto tinklelio spalva.
Kitas baravykas yra palyginti gausiai sutinkamas (76 augavietės) – dėmėtasis baravykas (Boletus erythropus) arba geriau žinomas kaip perkūnbaravykis. Grybas turi aksominę rudą kepurėlę, kurią paspaudus išryškėja rudos dėmės, geltonai raudoną kotą ir mėlynuojančią tramą. Jo valgiusieji teigia pajutę niekuo neišsiskiriantį kvapą ir skonį, o ir valgomas jis tik virtas.
Panašiomis organoleptinėmis savybėmis pasižymi Fechtnerio baravykas (Boletus fechtneri). Matinė gelsva kepurėlė, geltonas ar gelsvai pilkas kotas bei pamėlynuojanti trama – šio baravyko požymiai. Jo randama tik šešiose vietose, o auga jis po bukais.
Dar vienas niekuo neišsiskiriančio kvapo ir skonio grybas (nebent pajuntamas nemalonus kvapas pažeidus seno grybo koto apačią) – blyškusis baravykas (Boletus impolitus). Tai gana didelis gelsvai pilkos ar gelsvai rudos kepurės savininkas su šviesios spalvos kotu ir spalvos nekeičiančia mėsa. Jis taip pat rastas šešiose vietose, dažniausiai auga po ąžuolais.
Didysis pievagrybis – retas medienos kvapo grybas
Raudonojoje knygoje šiuo metu rasite įrašytą tik 1 pievagrybį, kuris nyksta dėl senų medžių kirtimo ir dirvos savybių pasikeitimo. Knygoje atsidūręs 2000 metais, didysis pievagrybis (Agaricus langei) žinomas dešimtyje vietų Lietuvoje, kur jis ir auga. Tai grybas su 8-15 (20) cm skersmens mėsinga, rusva, žvynuota paplokščia kepurėle, įsitaisiusia ant 10-15 cm ilgio pilkšvo koto su žiedu.
Pievagrybį nuo panašaus į jį nesaugomo miškinio pievagrybio lengva atskirti iš staigiai iki kraujo raudonio paraudonuojančios pažeistos tramos. Teigiama, kad didysis pievagrybis malonaus skonio ir turi medienos kvapą. Jeigu grybaujate rugpjūčio-spalio mėnesį spygliuočių ar mišriuose miškuose, ypač eglynuose, atsižvelkit į tai, ar netyčia neradote šio pievagrybio.
Nuo 2000 m. dėl retumo į saugomų grybų sąrašą buvo įrašytas skanus migdolais, anyžiais kvepiantis gelsvarudis pievagrybis (Agaricus augustus), tačiau naujausiame sąraše jo jau nebeliko.
Žvynabudės, žvynabudėlės – retos gražuolėlės
Jeigu mėgstate rinkti žvynabudes, laimei, pasirinkti saugomų rūšių jums greičiausiai neteks. Iš septynių žvynabudžių genties grybų nuo 2007 m. tik dvi saugomų sąraše belikusios atstovės priklauso retiesiems grybams.
Abi jos nevalgomos (na, nebent patiktų aštrus baltosios žvynabudėlės skonis ir nemalonus jos kvapas) arba apie jų tinkamumą maistui duomenų nėra.
Be to, vieną iš jų rausvarudę žvynabudėlę (Lepiota fuscovinacea) aptikti galima tik Vilniuje Žaliųjų ežerų apylinkėse, o kitą baltąją žvynabudėlę (Lepiota alba) – pajūryje, todėl daugeliui grybautojų šios vietos nebus „įkandamos“.
Ąžuolinė kepena – ant medžio augančios „kepenys“
Nors ąžuolinė kepena (Fistulina hepatica) paplitusi gana gausiai (žinoma apie 80-100 radimo vietų), tačiau dėl senų ąžuolų šalinimo jų mažėja.
Dideles rausvas kepenis ar liežuvį primenantis ant ąžuolo kamieno augantis grybas kai kuriose šalyse laikomas valgomu ir priskirtas 4 kategorijai. Skonis nelabai geras, rūgštus, bet mėsa sultinga, mėsinga, persisunkusi rausvomis sultimis, tikrai galima supainioti su mėsos gabalu.
Guotės – nesupainiokite su ūmėdėmis
Raudonojoje knygoje rasite 4 guotes ir visos daugiau mažiau valgomos. Šie Raudonosios knygos grybai auga kalkingose vietose, o dėl dirvos rūgštėjimo ir kertamų miškų ir pomiškio sutankėjimo joms sunku išlikti.
Guotės gana panašios į ūmėdes, ypač ūmėdinė guotė (Hygrophorus russula), kuri gastronominiu atžvilgiu netgi labai vertinama. Šioji pasižymi visai nekarčiu, maloniu skoniu, turinti silpną miltų kvapą.
Kitos guotės – be ypatingo kvapo ir malonaus skonio. Tai būtų geltonžvynė guotė (Hygrophorus chrysodon), besiskirianti ryškiai geltonais žvyneliais kepurės pakraščiuose, kietoji guotė (Hygrophorus penarius) su visiškai baltu vaisiakūniu ir juosvoji guotė (Hygrophorus atramentosus), kuri nuo juosvarudės giminaitės skiriasi pagal prioritetą augti eglyne.
2021 metais sąraše jau nebepasirodė sunkiai nuo ūmėdinės guotės atskiriama purpurinė guotė, kuri ilgą laiką buvo jame įrašyta.
Salierinis baltikas – žaliuokės brolis salierų kvapu
Tik vienas baltikas pasilikęs saugomųjų grybų sąraše, kurio Lietuvoje rasta devyniose vietose. Salierinį baltiką (Tricholoma apium) su žaliuoke neteks supainioti, nes to neleis padaryti grybui būdingas stiprus, aštrus salierų kvapas.
O jeigu tektų jo paragauti (nors nederėtų!), atsiskleis gana malonus, nekartus skonis. Tad senuose Varėnos apylinkių miškuose ar kituose kerpšiliuose jo nerinkite ir palikite gamtai.
Piengrybiai – kartūs grybai pieniškomis sultimis
Lietuvoje vienas gausiausių grybų – piengrybių – turi nemažai ir saugomų atstovų. Gerai pažįstamas piengrybis jautakis (Lactarius volemus) yra daug kur aptinkamas (60 radaviečių), o jo skonis visai nekartus, kaip daugelio jo gentainių. Tik jo kvapas nemalonus, primenantis žuvį ar silkę. Matinė, kaštoninės spalvos kepurė ir gausios, klijingos, lipnios, pieniškos sultys išskiria jautakį iš kitų grybų.
Ragavusieji aitriakvapio piengrybio (Lactarius acerrimus) atskleidė, kad jo skonis aitrus ir kartokas, bet kvapas malonus. Kažkiek rudmėses primenantis grybas visgi išsiskiria šiaudų spalva, gličia kepure ir pertvarėlėmis padalintais lakšteliais. Žinomos septynios aitriakvapio piengrybio radavietės.
Juodasis piengrybis (Lactarius lignyotus) taip pat šiek tiek gausiau augantis, 34 radavietėse aptiktas valgomas grybas. Jo minkštimas pasižymi maloniu kvapu, bet – kaip ir būdinga piengrybiams – kartoku skoniu. Aksominė juosvai ruda ar juodai bronzinė kepurėlė ir tokios pačios spalvos kotas išskiria jį nuo kitų grybų.
Dar vienas grybas be ypatingo kvapo, bet nekarčiu, nemaloniu skoniu – kislusis piengrybis (Lactarius repraesentaneus). Šis grybas visas geltonos spalvos, tačiau kepurė žvynuota, gauruotais pakraščiais, o jį paspaudus trama nusidažo melsva/violetine spalva. Aptiktos 24 grybo radavietės.
Gelsvasis piengrybis (Lactarius resimus) gali būti sumaišytas su ūmėde garduole, bet pastaroji neturi sulčių. Šio grybo minkštimas kvepia vaisiais, bet skonis aštrokas. Jis aptiktas augantis devyniolikoje Lietuvos vietų.
Saugomos ūmėdės – sunkiai atskirsite nuo gentainių
Auksaviršė ūmėdė (Russula aurea), kurios kepurė auksinės geltonos spalvos, todėl labai panaši į kitas geltonkepures ūmėdes. Geltona lakštelių ir koto spalva išduoda, kad tai būtent auksaviršė ūmėdė, o jos minkštimas be ypatingo kvapo, bet švelnaus skonio. Po lapuočiais medžiais augantis grybas aptiktas aštuoniolikoje vietų.
Kvapioji ūmėdė (Russula grata), panašiausia į dvokiančiąją ūmėdę, valgymo požiūriu vertinama dvejopai. Grybas kvepia migdolais, tačiau jos skonis nemalonus, aštrus, aitrus, bet kitur teigiama, kad ji skani ir kartumo nesijaučia. Bet kokiu atveju jos geriau nevalgyti, o palikti augti, nes Lietuvoje auga tik devyniose vietose.
Kiti Raudonosios knygos grybai
Gana egzotiškai atrodanti kuokštinė grifolė (Grifola frondosa) šešiasdešimtyje vietų paplitęs grybas. Paragavę pajustumėte jos malonų kvapą, kartoką skonį. Stambus, iki 40 cm užaugantis, pilkai rudos spalvos vaisiakūnis su vėduoklės pavidalo šakelėmis randamas įsitaisęs ant seno ąžuolo šaknų.
Melsvakotė stirnabudė (Lepista personata) nuo kitų į ją panašiausių stirnabudžių skiriasi tuo, kad violetinės spalvos yra ne visas grybas, o tik jos kotas. Teigiama, kad grybas salsvo, kartais stipraus kvapo, bet neypatingo skonio, todėl geriau rinkti kitas stirnabudes. Grybas retas, rastas devyniose vietose.
Didysis kuokas (Gomphus clavatus) – labai vertinamas malonaus, nekartaus skonio grybas, tačiau Lietuvoje rastas tik trijose vietose ir labai seniai.
Kukurdvelkis – galima rinkti be sąžinės graužaties
Didysis kukurdvelkis (Langermannia gigante) arba juoką keliančiais pavadinimais kukurbezdalis, kuzbezdalis, skusbezdalis, didieji bezdukai – buvęs Raudonosios knygos sąraše, neseniai (nuo 2019 m.) išbrauktas iš jo. Žmonės neatsispiria maistui pasirinkti jaunų, netaisyklingo rutulio formos, baltos spalvos, bekočių, iki 1 metro ir 10-20 kg užaugančių grybų. Ypatingu skoniu nepasižymi, bet kvepia maloniai, tad kol grybas baltas ir nesuskilinėjęs, jį galima valgyti net ir žalią.
Saugomų grybų rinkimas ir netinkamas elgesys miške užtrauks baudą
Pasitaiko, kad žmonės tyčia koja paspiria kokį nors nuodingą, nepažįstamą ar pakirmijusį grybą, kurio neketina parsinešti namo. O jeigu savavališkai prisirinkęs retų grybų bei dar sugalvojęs ir miško paklotę paniokoti, tai pagautas aplinkosaugininko be baudelės greičiausiai toks žmogus neapsieis. Nepaisant įspėjimo, gali tekti pakloti 30-580 eurų baudą, neišvengiant grybų bei inventoriaus jiems rinkti konfiskavimo.
Reikėtų nepamiršti, kad grybus (ar uogas, augalus bei kitus egzempliorius) rinkti rezervatuose ar kitose saugomose teritorijose uždrausta, o pažeidus šią taisyklę, taip pat gali tekti susidurti su administracinėmis pasekmėmis.
Tad miške elkimės atsakingai, rinkime tik tuos grybus, kuriuos pažįstame. Saugomus, nuodingus, sukirmijusius ar šiaip valgomus/nevalgomus grybus geriau palikti augti, o jais pasigrožėti ar nusifotografuoti galima ir iš toliau.
Šaltinis: derlingas.lt
