Kai nekrozuojantis fascitas jau pradėjo ėsti moters audinius, ji buvo parskraidinta į Švediją ir paguldyta į ligoninę. Elin papasakojo, kad prabudusi po amputacijos pajautė, jog jos kūnas „per trumpas“.
Dabar, dėka jos vyro Olle, kuris jai primena, kad nepaisant visko, ji vis dar nuostabi, ir vaikų Stella ir Cornelis, buvusi grožio salono savininkė orientuojasi į naują karjerą ir su palengvėjimu žiūri į ateitį, rašoma thesun.co.uk.
„Kai pažiūrėjau ir pamačiau, kad mano dalis mano kojų buvo amputuota, buvau šokiruota – mano kūnas atrodė tiesiog per trumpas. Negalėjau patikėti, kad tai nutiko tikrai man.
Prieš tai buvau užimta mama, lakstanti paskui savo vaikus, besirūpinanti savo grožio salonu. Savo vyrą Olle sutikau 2007, mes buvome kaimynai. 2019 kovą mes labai laukėme mums visiems reikalingų atostogų Gran Kanarijoje.
Kai kovo 28 atvykome į Gran Kanariją, jaučiausi labai pavargusi. Maniau, kad tai nuovargis dėl kelionės, tačiau kitą dieną man pradėjo skaudėti dešinę ranką, o dar kitą dieną pradėjau karščiuoti. Greitai tapau labai sutrikusi, ir nors iš tos dienos daug ko nepamenu, Olle man pasakojo, kad mačiau haliucinacijas ir žmones, kurių kambaryje nebuvo.
Vietinėje ligoninėje daktarai vylėsi, kad tai tik juostinė pūslelinė, tačiau gavus kraujo tyrimo rezultatus, gydytojai atrodė sunerimę. Jie kalbėjo ispaniškai, todėl ne visai supratau, kas vyksta, tačiau supratau, kad su atvykusia greitąja man reikia skubiai vykti į ligoninę. Ligoninėje skausmas iš rankos ir peties persikėlė į pilvą, ir staiga viskas aptemo.
Pasikėliau niūri ir sutrikusi. Buvau tikra, kad miegojau tik parą, tačiau Olle man paaiškino, kad tris savaites buvau be sąmonės, ir dabar mums reikia skristi namo gydytis. Jis sakė, kad mano organai pradėjo streikuoti balandžio 2 dieną, todėl aš buvau panardinta į dirbtinė komą ir man buvo prijungtas kvėpavimo aparatas. Balandžio 7 mano vyrui daktarai pasakė, kad greičiausiai nebesulauksiu ryto.
Visą savaitę kartais buvau sąmoninga,o kartais ne, kol galiausiai prabudusi pamačiau Olle, savo vaikus, seseris ir tėvus, verkiančius iš palengvėjimo.
Olle man pasakė, kad mes jau Švedijoje. Jis sakė, kad aš buvau intensyvios terapijos skyriuje, nes balandžio 21 dieną gydytojai rado streptokoką A. Tai infekcija, kurios pasekmė – septinis šokas, nors gydytojai nebuvo tikri, kaip pasigavau streptokoką. Nežinau, kokio stebuklo dėka, išgyvenau, tačiau sepsis privedė prie nekrozuojančio fascito, kitaip žinomo kaip audinius ėdančio sutrikimo, kuris „nuvalgė“ raumenis, odą ir kitus audinius.
Kai pamačiau, kad mano kojų ir rankų pirštai pasidarė pilki, daktarai pasakė, kad yra didelė tikimybė, kad man nuo pusės teks amputuoti kojas ir visus rankų pirštus. Išsigandau, tačiau žinojau, kad man teks tai išgyventi ir neleidau baimei laimėti.
Gegužės 8 dieną man amputavo dalį kojų. Nors operacija praėjo gerai, negalėjau prisiversti pažiūrėti į savo kūną. Kai pasižiūrėjau, man buvo šokas, tačiau greitai ėmiau su tuo susitaikyti. Neverkiau ir nesijaučiau pikta, man tiesiog palengvėjo, kad vėl galiu planuoti ateitį. Taip pat labai didžiavausi savo vaikais, kurie neatrodė priblokšti.
Birželio 2 dieną grįžau namo ir man buvo labai keista priprasti prie gyvenimo vežimėlyje, o mano kūnas buvo toks nusilpęs, kad nei negalėjau pakelti rankų.
Birželio 20 man buvo atlikta kita operacija, kurios metu man pašalino visus mano pirštus, išskyrus dešinės rankos nykštį. Susitaikyti su pirštų amputacija man buvo daug sunkiau, nei su kojų, aš be perstojo verkiau. Aš buvau kirpėja, mano rankos leido man uždirbti pinigus, taip pat maniau, kad dabar jos atrodo šlykščiai.
Viskas pagerėjo, kai gavau kojų protezus. Nors iš pradžių vaikščiodama su protezais jaučiau skausmą, džiaugiausi galėdama žengti primuosius žingsnius.
Vaikai priprato prie naujų kojų, o Olle visada man primindavo, kad esu graži. Turiu keletą protezų, atrodančių kaip normalios kojos, tačiau kartais pasirenku ryškiai rožinius ir blizgančius protezus, kurie visada susilaukia komplimentų.
Didžiuojuosi, kad taip toli nuėjau. Ruošiuosi naujai karjerai ir džiaugiuosi, kad tuoj gausiu naujus protezus, su kuriais nekantrauju išmokti bėgioti. Nors esu ta pati moteris, kokia buvau anksčiau, dabar džiaugiuosi kiekviena diena. Buvau per plauką nuo mirties, todėl dabar darau viską, kad naudingai praleisčiau kiekvieną gyvenimo minutę", – pasakojo Elin.
