Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė ir DYSLEXIA centro įkūrėja atvira – tai nebuvo lengvas ar skubotas sprendimas, prie naujo statuso ji pratinosi jau porą pastarųjų metų, kai su vyru nusprendė gyventi atskirai.
„Nesinori, kad tai būtų kažkokie kaltinimai, jų tikrai nėra. Kaip sakoma, kiekvienas pasirenkame sau gyvenimo pakeleivį, tik vieną dieną kartais nutinka, kad atsimerki ir pamatai, kad suklydai“, – atvira širdimi sako J. Pocienė.
Kito kelio nebebuvo
Rugpjūčio viduryje padėtas taškas – santuoka oficialiai nutraukta. Tačiau ant dokumento padėtas parašas, sako J. Pocienė, menkai ką pakeitė.
„Faktas, kai jau sužinai, kad viskas yra įforminta, nieko nekeičia, nes tai nėra to momento įvykis. Tai tęsėsi pakankamai ilgai, jau du metus vyko suvokimas ir pratinimasis prie naujo savo statuso“, – sako ji.
Prieš dvejus metus Jurgita sako supratusi, kad metas kažką keisti, nes gyventi iliuzijomis nebenorėjo, o kito žmogaus pakeisti negalėjo, tad pokyčius pradėjo nuo savęs.
„Ateina momentas, kai supranti, kad kitaip tikrai nebebus ir kelio atgal mes nebeturime, niekas nebepasikeis. Galima tempti dar daug metų, bet jau tikrai nebebus ir tos kokybės, kurios norėtųsi, o gyventi iliuzijomis ir bandymu keisti kitą žmogų nebenorėjau.
Turbūt, mes jau supratome, kad kito žmogaus nepakeisi, reikia pradėti keisti save. Mano pačios asmeniniai pokyčiai prasidėjo, tikriausiai, prieš dvejus metus, kas, turbūt, ir paskatino priimti sprendimus ir nebebūti įsikabinus į kažkokią vienintelę viziją, kuri, pasirodo, nėra vienintelė, kuri gali būti“, – šypteli pašnekovė.
Per tuos dvejus metus buvo visko – pirmaisiais metais kai, kaip sako Jurgita, buvo nei kartu, nei atskirai, buvo ir ašarų, tačiau laikas galiausiai parodė, kad būti atskirai – visgi geresnis sprendimas, nei būti kartu.
Įklimpo į toksiškus santykius
Šiandien moteris pripažįsta, kad buvo įklimpusi į toksiškus santykius, bet prireikė laiko suprasti ir įtikinti save, kad metas pasukti skirtingais keliais:
„Galiu pasakyti, kad viltis miršta paskutinė. Vis tiek, kada žmonės susituokia, viskas vyksta iš meilės. Bent jau aš galiu pasakyti, iš mano pusės, tai buvo begalinis jausmas, buvo absoliuti galvos pametimo stadija.
Kita vertus, aš manau, kad šie santykiai buvo pasmerkti, todėl, kad jie buvo, dabar drįsčiau pavadinti, toksiški, kada atsiranda priklausomybė vienas nuo kito. Tos moterys, kurios su tuo yra susidūrę, pripažins, kad yra labai sunku atsitraukti, labai sunku priimti sprendimus, nes kitas žmogus yra tarsi tavo dalis. Aš jaučiausi, tarsi mes esame vienas ir viską darėme kartu.“
J. Pocienė atvirauja, kad stengėsi išlaikyti gražią ir darnią šeimą, kol galiausiai suprato, kad pastangos neretai dedamos tik iš jos pusės.
„Ateina momentas, kada pamatai, kad tu vienintelis žmogus, kuris prie visko taikosi, eina į kompromisus. Aš padariau tarsi eksperimentą – o dabar aš nedarysiu nieko ir pažiūrėsiu, jeigu aš nieko nedarau, ar kitas žmogus darys, stengsis.
Pamačiau, kad ne. Ir tada supratau, kad man vienai visko reikia – šeimos židinio, gražios šeimos. Bet tik man vienai“, – pasakoja Jurgita.
Įspėja kitas moteris
Krizių santykiuose pasitaikydavo – kaip ir kiekvienoje poroje – tačiau visas kliūtis pavykdavo įveikti. Toks ir yra toksiškų santykių kabliukas, kad po kiekvieno suklupimo, žmogus pasidaro tarsi šilkinis, bet po poros mėnesių darnaus gyvenimo, viskas vėl grįždavo į pradinį tašką:
„Po krizių nugalėjimo ir vadinamo ypatingai gero laikotarpio, vėl ateidavo laikas, kuris yra nuodingas. Ir dabar aš supratau, kad, visgi, yra toksiškų santykių ciklas, kada žmogus, kuris yra manipuliatyvus, kitą žmogų laiko ir jo nepaleidžia.
Ir jeigu kitam žmogui tarsi nutrūksta gysla, jis sako: „Viskas, nebegaliu“, manipuliatyvus žmogus staiga pasikeičia ir kažkurį laikotarpį būna tobuluoju. Aišku, tie dalykai sužavi, vėl grąžina, kaip sakau, į rožinių debesėlių erdvę, bet visa tai yra melas, iliuzija.“
Šiandien J. Pocienė įspėja ir kitas moteris, kad vienas požymis išduoda toksiškus santykius, kuriuos geriausia nutraukti, nes prie gero tai neprives.
„Jeigu tu susipyksti su žmogumi ir nebetenki savęs, tau nuo to be proto skauda arba kitam žmogui yra labai blogai, tai ir tau blogai. Jeigu jam skauda galvą, jis yra be nuotaikos, jam nepasisekė darbe – tu negali reaguoti neutraliai, reaguoji lygiai taip pat, kaip jis, įsigyveni į jo problemas ir gyveni jo gyvenimą.
Čia yra šauktukas – toksiški santykiai, niekur nenueisi. Kažkada ateis riba, kai arba turėsi visgi viską nutraukti ir pradėti iš naujo, arba visiškai prarasi save“, – įspėja ji.
Pati Jurgita sako priėjusi tašką, kai suprato, kad jei viskas tęsis toliau, grims tik giliau – gyvendama kito žmogaus problemomis, galiausiai praras save.
Didžiausias turtas – šeši vaikai
Paklausta, ar priimant sprendimą skirtis nekilo klausimų „O kas toliau?“, moteris tvirtai atsako, kad nė minutę nepabijojo, nors dvejonių, kaip geriausia pasielgti, kilo.
„Man nebuvo baisu, nes esu prie visko prisilietusi ir viską įvaldžiusi ir toliau tą darau. Baimės, kaip čia bus, tikrai nebuvo, nes kada gyveni su žmogumi, kuris iš vienos pusės yra be proto meniška siela, kartais būna pakilimai ir labai geri rezultatai, o kartais ne. Tada vis tiek išgyveni, išsprendi klausimus.
Man labai dažnai tekdavo atlikti šį vaidmenį – išsprendimo, skylių užglaistymo. Man dabar nebeliko šio vaidmens ir tuo labai džiaugiuosi, dabar tik pačios klaidas galiu taisyti“, – atvirai sako šešių vaikų mama.
Bet iš santuokos ji išsineša patį didžiausią turtą – šešis vaikus. Sako, kad tašką santuokoje padėjo ir dėl jų. Juk kiekvienas nori, kad vaikai matytų gražios ir darnios šeimos pavyzdį. Jurgita skatina, kad tarp vaikų ir tėčio būtų palaikomas ryšys.
Tačiau likusi viena su šešiais vaikais, ji sako visai to nebijanti – nors daug kas gula ant jos pečių, supratimas, kad viską daro dėl savo atžalų, skatina judėti į priekį ir nepasiduoti.
„Būna momentų, kurie fiziškai vargina. Kiekvienam žmogui jie ateina, tik čia nėra kam pasakyti, niekas negali padėti šioje vietoje. Tada pasižiūri į veidrodį, pasakai: „Moterie, tu gali“ ir eini į priekį“, – šypteli Jurgita.
O ir gyvenimas nestovi vietoje – Rugsėjo 1-ąją penki iš šešių vaikų vėl sugrįš į mokyklas, mažiausioji šeimos narė keliaus į darželį. Gyvenimas namuose virte verda.
Be to, kiekvieną mėnesį vieną dieną Jurgita skiria kiekvienam vaikui atskirai ir veikia tai, ko tik jiems norisi – tai jau tapo tradicija. Tiesa, svajonėse yra ir daugiau planų.
„Labai svajoju ir labai noriu su kiekvienu vaiku kur nors bent vieną kartą nuvažiuoti į užsienį. Mes niekada nesame turėję normalių atostogų. Tikrai labai noriu, kad mano vaikai galėtų su manimi išvykti ne tik prie jūros.
Man tai dar kiek nereali svajonė, bet aš ją įvardinu, gal išsipildys. Sako, reikia konkrečiai, aiškiai įvardinti ir išsipildys“, – šypsosi J. Pocienė.
Gyvenimas nestovi vietoje
Bet Jurgita gyvena ne vien svajonėmis, moteris brėžia sau naujus tikslus. Kai kurie jų dar visai švieži, kitų siekia jau keletą metų.
„Aš pati turiu išbandymą, dirbsiu mokykloje logopede. Turiu savo užmojų ateidama į mokyklą ir labai tikiuosi padaryti perversmą vaikų su specialiaisiais poreikiais srityje. Tikiuosi, kad pavyks įdiegti mokyklai draugiškumo disleksijai koncepciją“, – apie artimiausius planus pasakoja ji.
Be viso to, Jurgita studijuoja specialiosios pedagogikos mokslus, liko paskutinieji studijų metai, ant nosies ir baigiamojo darbo rašymas. Tuo pat metu ji darbuojasi pačios įkurtame DYSLEXIA centre, į kurį investuoja daug laiko ir pastangų, kad kurtų šviesesnę ateitį vaikams, turintiems disleksiją:
„Centras plėtojasi, auga, aš pati į tai sudėjusi visą save, dėl to ir mokausi, dėl to ir noriu daryti Lietuvoje perversmą šioje srityje, nes žmonės su disleksijos sutrikimu, nors jų yra daugiau nei 10 proc., bet jie yra absoliučioje atskirtyje, negauna kokybiško išsilavinimo, supratimo iš aplinkos, dažnai net iš tėvų.
Mano noras yra, kad tėvai, sužinoję, kad jų vaikui disleksija, žinotų žingsnius, ką ir kaip- daryti, kaip į tai reaguoti, kur nukreipti vaiką, kad jis turėtų pasitikėjimo savimi. Norisi, kad Lietuvoje šie vaikai, kurie kažkada suaugs, kiekvienas gautų pagalbą, ištiestą ranką, kuri juos palydėtų į tolimesnį normalų gyvenimą be traumos.“
