Šiandien Sigutė svečius pasitinka kukliame, bet labai tvarkingame dviejų kambarių bute, o kalbėdama apie savo praeitį sako esanti dėkinga visiems, kurie jai ir jos vaikams ištiesė pagalbos ranką. Labiausiai – socialinei darbuotojai Danutei Rakauskienei. Bet apie viską nuo pradžių.
Ilgas ir vingiuotas kelias
„Dirbti pradėjau 16 metų. Mama tapau 19-kos... Kai dabar apie tai galvoju, manau, kad gyvenimas taip nesėkmingai pasisuko dėl to, kad ištekėjau labai jauna. Man buvo tik 18 metų. Bet nieko nekaltinu. Pati ne viską dariau teisingai...“ – sunkiai rinkdama žodžius, savo gyvenimo istoriją pradeda pasakoti Sigutė.
Sigutės šeimą dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros socialiniai darbuotojai pradėjo lankyti dar 2007 metais. Tuo metu ji su sutuoktiniu gyveno Alantos seniūnijoje Antaliežių kaime vyro seseriai priklausančioje sodyboje ir augino du sūnus bei nuolat sukosi buities darbų sūkury: skalbė, gamino maistą, sodino, ravėjo daržus, pjovė žolę. Nuolatinio darbo neturėjo, bet niekad netinginiavo ir kaip sugebėdama stengėsi užsidirbti pragyvenimui: uogavo, grybavo, eidavo uždarbiauti pas žmones.
Deja, šeimoje ramybės ir santarvės būta mažai: Sigutės sutuoktinis ne tik nuolat girtavo, bet keldavo prieš ją ranką, vertė kartu vartoti alkoholį, o namais visai nesirūpino – net malkų priskaldyti ir pečių remontuoti tekdavo pačiai. Smurtą kentė ir vaikai, o tėvo, kuris nesijautė darantis šeimai ką nors blogo, jų problemos niekada nedomino. Pavargusi nuo tokio gyvenimo moteris vis bandydavo bėgti nuo smurtaujančio vyro – svečiuodavosi pas drauges, seserį, bet neturėjo kur įsikurti nuolat gyventi.
Kai gimė dvynukai, šeimoje problemų atsirado dar daugiau. Tada Sigutė susitvarkė dokumentus dėl socialinio būsto ir vis laukė, kada atsiras galimybė jį gauti, kad galėtų su vaikais gyventi atskirai nuo sutuoktinio. Belaukdama patikėjo naujai užgimusiais jausmais ir su vaikais persikėlėl į gretimą rajoną pas draugą. Ten gimė penktasis jos sūnus, bet istorija pasikartojo – jos draugas taip pat ėmė smurtauti prieš moterį. Neradusi kitos išeities, Sigutė su vaikais grįžo pas girtaujantį vyrą.
Praėjus dar keleriems metams, 2014-aisiais, kai du vyresnieji sūnūs jau buvo pilnamečiai, Sigutė su trimis jaunesniaisiais persikėlė į Jonavos rajoną – ten deklaravo savo ir vaikų gyvenamąją vietą, įsidarbino, vaikai lankė ugdymo įstaigas. Bet kai atrodė, kad didžiausios negandos jau praeityje, likimas moteriai sudavė dar vieną skaudų smūgį – iš gyvenimo pasitraukė vienas iš vyresniųjų jos sūnų.
Ši tragedija atnešė į moters gyvenimą naujų pokyčių – ji su trimis jaunesniaisiais vaikais sugrįžo gyventi į Molėtus, bet vis giliau klimpo į alkoholizmo liūną. Galiausiai trys jos vaikai atsidūrė Molėtų savarankiško gyvenimo vaikų namuose, o pati Sigutė, kuri anksčiau, net ir girtaudama, rūpinosi vaikais, su jais nustojo net bendrauti.
Gyvenimą pakeitęs pokalbis
Galime tik spėlioti, kaip viskas būtų susiklostę, jei Sigutė nebūtų išdrįsusi paprašyti, kad ją vėl globotų socialinė darbuotoja Danutė Rakauskienė, su kuria bendravo dar prieš išsikraustydama iš Molėtų rajono, o vėliau vis paskambindavo, kartais ir vaikų nuotraukų nusiųsdavo. Tarp moterų užsimezgusi draugystė ir padėjo į Molėtus grįžusiai daugiavaikei mamai, kuri tuo metu išgyveno vieną tamsiausių savo gyvenimo laikotarpių.
Nors kiti jos globotiniai gyvena Molėtų rajone, o Sigutė – mieste, D.Rakauskienė sutiko. Tačiau prieš tai įvyko ilgas, sunkus, bet atviras, ir kaip paaiškėjo – lemtingas pokalbis, po kurio daugiavaikės mamos gyvenimas ėmė keistis. „Tada ji pati pasakė, kad „tai dugnas“ ir prisipažino, kad viena iš duobės niekaip neišlips“, – prisimena socialinė darbuotoja. Būtent to pokalbio metu Sigutė D. Rakauskienei davė jos gyvenimą pakeitusį pažadą: „Aš nepavesiu jūsų“.
Pažadą tęsėjo
Šiandien D. Rakauskienė Sigutei ir jos vaikams – savas žmogus, su kuriuo skuba pasidalinti negandomis ir džiaugsmais, o pati socialinė darbuotoja pripažįsta, kad tokie atvejai, kai nuo priklausomybės kenčiantis žmogus ryžtasi taip kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir šiuos pokyčius lydi sėmė – labai reti.
„Mažai šeimų, kurios galėtų pasigirti tokiais pokyčiais. Dažniausiai su panašaus likimo šeimomis atsisveikiname, kai vaikai sulaukia pilnametystės, o atvejai, kad globoti šeimos jau nereikia, nes įvyko akivaizdūs pozityvūs pokyčiai – retenybė. Dabar mūsų pagalba Sigutei ir jos vaikams jau net nereikalinga, bet ji pati manęs nepaleidžia“, – šypsosi pašnekovė. O į klausimą, kas padėjo moteriai tvirtai žengti pokyčių keliu, atsako, kad svarbiausia, jog ji pripažino esanti priklausoma nuo alkoholio, pati kreipėsi pagalbos ir pasitikėjo sugebančiais ją suteikti žmonėmis. „Sigutei padėjo ne tik specialistai, bet ir širdies draugas, kuris pats jau buvo įveikęs priklausomybę alkoholiui, o tapęs blaivybės draugijos nariu, savo patirtimi dalijosi su kitais. Jis taip pat daug padarė, kad Sigutė nustotų gerti – palaikė ją ir padėjo jai sustoti“, – mintimis dalijosi D. Rakauskienė.
Vaikai sugrįžo pas mamą
Pasiryžusi keisti savo gyvenimą Sigutė stengėsi atkurti ryšį su vaikais. „Pradėjome lankyti Sigutės vaikus globos namuose. Kelis pirmuosius kartus vykau kartu su ja, bendravome ir su vaikais, ir su globos namų darbuotojomis. Globos namų darbuotojos gal ir netikėjo, kad mama sugebės pasikeisti taip, kad vaikai galės grįžti gyventi su ja, bet aš jaučiau, kad jai pavyks – stebint, kaip vaikai bendravo su mama, buvo akivaizdu, kad jie be galo ją myli. Ir ji juos labai myli. Taip, jų ryšys tuo metu gal ir nebuvo stiprus, bet meilė niekur nedingo, tiesiog reikėjo laiko atkurti santykius“, – prisimena D. Rakauskienė ir priduria, kad tarpusavio ryšių atkūrimas – ne vienos dienos darbas, bet stengtis tikrai verta.
Drąsinama socialinės darbuotojos, Sigutė pasimatyti su vaikais vykdavo vis dažniau: „Mama nuolat lankė savo vaikus, vis aktyviau su jais bendravo. Skatindavau ją pasiimti sūnus savaitgaliui ar atostogoms. Galų gale buvo įvykdyti visi reikalavimai ir vaikai prieš trejis su pusę metų grįžo gyventi su mama. O savo pažado „nepavesti“ ji iki šiol tvirtai laikosi“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Pati susiremontavo butą
Grįžusi gyventi į Molėtus Sigutė nuomojosi kambarį ir puikiai tvarkėsi, jokių skolų neturėjo. Pati atliko kuklaus būsto remontą, bet tada savininkai nusprendė butą parduoti ir paprašė Sigutę išsikraustyti.
„Pradėjome ieškoti, kur Sigutė galėtų apsigyventi. Ji labai darbšti ir norėjo būsto su žemės lopinėliu, kuriame galėtų užsiauginti daržovių, bet tokio surasti nepavyko. Nepavyko surasti ir jokio kito – kai žmonės išgirsta, kad būsto ieško mama su trimis vaikais, niekas nenori nuomoti“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Tada Sigutė vėl parašė prašymą skirti socialinį būstą. Ir kaip tik tuo metu, kai ji buvo įrašyta į eilę, atsilaisvino labai apleistas dviejų kambarių socialinis butas. „Šis butas buvo labai nugyventas, bet kai manęs paklausė, ar Sigutė sugebėtų jį susitvarkyti, net nedvejojau, kad jai pavyks tai padaryti – žinojau, ką ji sugeba“, – prisimena socialinė darbuotoja D. Rakauskienė. Ir tikrai, vos tik išimties tvarka iš savivaldybės gavusi apleistą socialinį būstą, Sigutė kibo į remonto darbus. „Beveik viską dariau pati – ir plyteles bei tapetus klijavau, ir langus dažiau, ir grindis klojau, nes visus šiuos darbus moku. Kiek galėdami ir vaikai padėjo. Tik elektriką samdžiau. Dalį baldų padovanojo geri žmonės, tačiau kitiems, tiesa, nenaujiems, susitaupiau pati. Mažajame kambaryje, kuriame įsikūriau aš, nes didesniajame gyvena berniukai, dar liko darbų, bet susitaupysim šiek tiek pinigėlių ir baigsim remontą. Bet jau po to, kai baigsis namo, kuriame gyvename, renovacija“, – pasakoja Sigutė, vedžiodama po tvarkingą butą, kurį puošia jos pačios rankdarbiai.
Norėjo dirbti lentpjuvėje, bet įsidarbino parduotuvėje
Nusprendusi keisti savo gyvenimą Sigutė suskubo ieškotis darbo. „Moku siūti, bet labiausiai norėjau įsidarbinti lentpjūvėje, nes esu įgijusi staliaus-dailidės specialybę, o dirbti su medžiu man labai patinka. Bet sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti valytoja vietiniame prekybos centre. Kadangi šis darbas arčiau namų, jį ir pasirinkau“, – pasakoja ji.
Šiandien Sigutė – jau plataus profilio darbuotoja ir kai tik prireikia, pavaduoja koleges parduotuvės daržovių ar kitų prekių skyriuose. „Dirbu daug. Džiaugiuosi ne tik tuo, kad turiu darbą, bet ir tuo, kad darbdavys supratingas. Jei reikia pas gydytoją ar į mokyklą – visuomet išleidžia“, – sako ji, o D. Rakauskienė papildo, kad iš pradžių Sigutė nerimavo, kaip seksis dirbti ir derinti darbą su vaikų priežiūra, bet ilgainiui viskas išsisprendė. „Mažiausiam po poros mėnesių sukaks trylika metų, dvyniams jau netrukus bus po penkiolika, tai vaikai jau gali pabūti ir vieni. Jie visą dieną užimti, nes po pamokų lieka popamokinės veiklos užsiėmimuose, ten paruošia ir namų darbus. Be to, dvyniai lanko Molėtų atvirą jaunimo centrą. Ten jiems labai patinka“, – pasakojo socialinė darbuotoja. Pasak jos, paaugliai, ypač dvyniai, šiek tiek išdykę, tad abi su mama aiškina jiems, kaip svarbu laikytis susitarimų. „Vaikams aiškiname, kad jei stengsis mokytis, mama taip pat laikysis susitarimų – nupirks dviračius, leis jais važinėtis, išleis pas draugus. O jei elgesys nebus geras, mama apribos galimybę naudotis kompiuteriu ar imsis kitų priemonių. Vaikai namuose turi ir pareigų – atnešti malkų, suplauti indus, susidėti savo drabužius“, – pasakoja visus šeimos rūpesčius žinanti socialinė darbuotoja.
Savo metodą turi ir tris aktyvius paauglius auginanti mama. „Nelepinu jų, bet kartais ir saldainių nusiperkame. Bet mano berniukai – mėgėjai pafantazuoti. Todėl jei kas atsitinka, pirmiausia išsiaiškinu, kas kaltas. Jei paaiškėja, kad košės prisivirė patys, tada jau gauna barti. Bet jei jie nekalti – savo vaikų skriausti niekam neleidžiu“ , – šypsosi Sigutė. Daugiavaikė mama priduria, kad nuolat bendrauja ir su vyriausiuoju sūnumi. Dabar jau 28-erių metų vaikinas dirba ir gyvena atskirai.
Gausi šeima be pagalbos neišsiverstų
Šeimos biudžetą sudaro palyginti nedidelis Sigutės atlyginimas, išmokos vaikams, moters sūnūs gauna paramą mokinio reikmenims įsigyti, o mokykloje – nemokamą maitinimą. Tačiau taupyti vis tiek reikia. Paklausta, kaip šeimai pavyksta ne tik išgyventi, bet dar ir sutaupyti, moteris pasakoja: „Mums padeda „Maisto bankas“. O pietus galiu paruošti iš bet kokių produktų. Jei vaikai nevalgo kruopų, iš jų iškepu kotletus ir tada valgo. Nuolat ieškau nuolaidų, akcijų. Aišku, būna visokių situacijų, kartais pinigų ir pritrūkstu – tada tenka trumpam pasiskolinti. Bet nesu mėgėja skolintis“.
Pasakodama apie dabartinį gyvenimo etapą, Sigutė priduria, kad šeimos gyvenimą itin palengvina parama maisto produktais iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), o spręsti kylančias problemas padeda specialistai, teikiantys šeimai socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir atkūrimo paslaugas.
Parduotuvės vedėja: „Sigutė labai pasikeitė“
Maisto prekių parduotuvės, kurioje jau daugiau kaip ketverius metus – nuo tada, kai įsidarbino vykdydama pažadą dirbti ir išlaikyti šeimą, kad vaikai galėtų grįžti pas mamą – sėkmingai darbuojasi Sigutė, vedėja ponia Aistė sako, kad iš priklausomybės alkoholiui sėkmingai išsivadavusi moteris pasikeitė neatpažįstamai. O paklausta, ar nejautė nerimo, ryždamasi įdarbinti žmogų, kuris turi priklausomybę, suskubo prieštarauti: „Tikrai ne. Kadangi Sigutę pažįstu jau seniai, nerimo nejaučiau – mačiau, kad moteris tikrai nori keisti savo gyvenimą“.
Ponia Aistė priduria, kad iš pradžių kolektyvas ją sutiko atsargiai, bet netrukus visi suprato, kad pati Sigutė stengiasi išsikapstyti iš liūno, į kurį buvo patekusi. Ypač didelė paskata keistis, anot ponios Aistės, Sigutei buvo siekis susigrąžinti vaikus. „Kai Sigutė pradėjo pas mus dirbti, ji labai stengėsi, kad galėtų kuo greičiau pasiimti vaikus iš globos įstaigos ir auginti juos pati. Džiaugiuosi, kad jai tai pavyko“, – sako parduotuvės, kurioje dirba Sigutė, vedėja ir priduria: „Ji puikiai dirba, yra draugiška, visuomet pozityviai nusiteikusi. Puiku, kad žmogus sugebėjo taip pakeisti savo gyvenimą“.
