Vestuves atšokom praėjusią vasarą, užkūrėm tokią šventę, kad iki dabar draugai aikčioja prisiminę, ta prasme, tikriausiai net festivaliai ne visi būna tokio lygio.
Šventei išleidom didžiules sumas, daug į mūsų vestuves investavo tėvai, davė didelę sumą, pridėjom ir nuo savęs – norėjom, kad vestuvės būtų tikrai nepamirštamos. Tikrai iš visos širdies galim pasakyti, kad jos tokios ir buvo – nepakartojamos, įspūdžiai vis dar visiems fantastiški.
„Pasityčiojimas“
O dabar grįžkim prie temos apie dovanas. Visi svečiai, išskyrus tėvus, atėjo su vokeliais, kaip ir prašėme kvietimuose – čia viskas tvarkoje, pretenzijų neturim. Bet kai kitą dieną po vestuvių pradėjom juos atidarinėti, likom nesupratę.
Svečių šventėje buvo daug, tad ir dovanų – daugybė, visi vokeliai gražūs, padekoruoti vestuvių tema, tikrai labai mieli, bet ne vienas vokelis buvo tiesiog tuščias, net ne visuose buvo įdėti atvirukai su palinkėjimais.
Likom nesupratę – ar čia kažkokia nauja mada, ar kaip čia suprasti? Mes padarėm tiesiog fiestą, kad visiems šventė būtų kuo įsimintinesnė, o už pastangas gavom špygą. Kažkoks pasityčiojimas iš mūsų ir mūsų šventės, nes ji liko neįvertinta.
Dabar galvojam, kad gal jau geriau būtume gavę puodus, tai bent kažkokia nauda iš jų būtų.
Autoriai: Laura ir Matas
