Šiauliuose savo bute gyvenu jau daugiau nei dešimt metų, tačiau niekada neturėjau artimo ryšio su savo kaimynais. Bute gyvenu viena, esu senjorė, savo vyrą palaidojau, o vaikai gyvena kituose miestuose.
Gyvenimu vienai nesiskundžiu – apsirūpinu save tiek, kiek reikia, pati nueinu į parduotuvę. Tačiau šį rytą mane iki širdies gelmių sujaudino kaimynės elgesys.
To iš kaimynės nesitikėjo
Kaip ir kiekvieną rytą, šiandien išėjau pasivaikščioti. Norėjau pravedinti galvą nuo tokių sunkių ir skaudžių minčių. Belipdama laiptais sutikau savo kaimynę, su kuria visada tik pasisveikiname, bet net nepersimetame nė pora žodžių.
Ji atsisuko ir man sako: „Kaimyne, tikriausiai girdėjote, kas šiandien vyksta Ukrainoje. Pagalvojau, gal jums reiktų kažką parnešti iš parduotuvės? Gal vandens, duonos ar konservų?“.
Mane jos žodžiai palietė iki širdies gelmių. To iš jos tikrai nesitikėjau, net pravirkau laiptinėje. Tikrų tikriausia tiesa, kad tik baisios gyvenimo akimirkos ir išbandymai parodo tikrąjį žmonių veidą.
Tad, lietuviai, nebūkime pikti, vienykimės, padėkime vienas kitam. Neburbėkime, nekomentuokite piktų nesąmonių, o draugaukime ir tikėkime, kad viskas bus gerai!
Autorius: skaitytoja Danutė
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
