Kartu su vyru gyvename jau trisdešimt metų. Mūsų gyvenime yra buvę visokių laikotarpių – ir nesibaigiančios aistros, ir atšilimo, ir nekalbadienių. Tačiau šiandien aš atvirai noriu pakalbėti viena tema, apie kurią manau kalbėti gėdijasi daugelis kaimynų.
Su vyru gyvename ketvirtame aukšte. Virš mūsų, penktame aukšte, ilgą laiką gyveno mergina. Viskas pasikeitė, kai vieną dieną ji į savo namus parsivedė vaikiną. Štai tada ir prasidėjo jų romantika ir mano kančios.
Prisiekiu, nebuvo nakties per pastaruosius tris mėnesius, kad jie nebūtų mylėjęsi! Pagalvosit, kad man pavydu – ne, nė trupučio. Aš tiesiog nuoširdžiai pavargau klausytis jų aimanų, dejonių ir nuolatinio baladojimosi. Ir ne tik aimanų, jie baubia kaip gyvuliai!
Kiekvieną vėlų vakarą aš girdžiu, kada jie pradeda mylėtis ir kada baigia. Kartais vieno karto neužtenka, antras kartas būna anksti ryte, kaip tik tada, kai mano miegas būna pats saldžiausias. Nebūčiau pagalvojusi, kad viskas šitaip girdisi!
Nebežino, ką daryti
Įsijungiu garsiau televizorių, net pagalvę užsidedu ant galvos, kad bent užmigčiau, tačiau negaliu! Siutas ima pagalvojus, kad net nieko padaryti negaliu.
Žinote, jei ji garsiai klausytų muziką, galima būtų pasikalbėti, tačiau gyvenime neišdrįsiu užeiti ir paprašyti mylėtis tyliau!
Gal kokį raštelį palikti? Gal į pašto dėžutę įmesti anoniminį prašymą mylėtis kiek ramiau?
O keisčiausia yra tada, kai susitinkame laiptinėje. Nesame geros bičiulės, tačiau pasisveikiname, persimetame keliais žodžiais. Ir kas kartą žiūrėdama į ją netveriu kailyje norėdama pasakyti viską, ką galvoju, tačiau nesugebu.
Kaip elgtumėtės mano situacijoje? Pasikalbėti, parašyti raštelį ar tiesiog išsikraustyti?
Autorius: skaitytoja jurbarkietė Rūta
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]