Pastarosiomis dienomis šalyje galime stebėti liūdną tendenciją – susirgimų koronavirusu skaičius auga tarsi ant mielių. Neneigsiu, kad pastarąjį mėnesį jaučiu įtampą ir aš. Stengiuosi kuo mažiau eiti į parduotuves, riboti susitikimus su senyvo amžiaus tėvais ir taip visais įmanomais būdais juos apsaugoti.
Savaitgalį man prireikė į vaistinę, tėčiui turėjau nupirkti vaistų, juk per koronaviruso siautėjimą geriau jam pačiam nosies iš namų nekišti...
Užsukusi į netoli nuo namų esančią vaistinę ten pamačiau pagyvenusio amžiaus moterį, iš akies nužiūrėjau, kad tikriausiai ji bus mano mamos amžiaus – apie aštuoniasdešimties metų pensininkė.
Vargšelė atrodė sušalusi, užsimaukšlinusi kepurę, pirštines, šaliką. Pagalvojau, kaip gerai, kad dar esu aš ir mano mamai per koronavirusą nereikia eiti pačiai į vaistinę. Kaip tik ant tos minties nugirdau senolės ir vaistininkės pokalbį.
Vaistininkė sukrovė visus senolės vaistus į maišelį ir pridūrė, kad geriau pora kartų per dieną į vaistinę neiti, mat ji šiandien jau čia antrą kartą.
Ašaros ėmė byrėti pačios
Netrukus senolė jai atsakė. Tiksliai jos žodžių neatkartosiu, bet jie skambėjo panašiai: „Nepykite ant manęs, gerbiama vaistininke. Esu sena, vaikų neturiu, giminių taip pat, vyras jau miręs. Per visą šią pandemiją dar ir iš namų verčiau neiti. Esu be galo vieniša, jūs vienintelė per dieną manęs paklausiate, kaip mano sveikata ir kaip aš gyvenu“.
Mane šie žodžiai taip sujaudino. Bestovint vaistinėje ašaros ėmė byrėti pačios. Kokį nuostabų darbą dirba mūsų šalies vaistininkai ir kiek daug iš mūsų apie tai nesusimąsto.
Juk vaistininkai ne tik parduoda vaistus, bet ir paguodžia, pataria, išklauso ir net gerą žodį pasako, kai mums sunku.
Negaliu patikėti, kad laikais, kai visi aplink pikti, nepatenkinti ir tokie nelaimingi, atsiranda vis dar tokių žmonių. Didžiulis ačiū mūsų šalies vaistininkams. Net neįsivaizduoju, kokį darbą jie dirba pandemijos metu.
O taip pat norėčiau pridurti, kad mūsų šalyje yra labai daug vienišų senelių, kuriems ypač sunku pandemijos metu. Jei turite pažįstamą senolį kaimyną, nepasididžiuokite ir praeidami paklauskite, ar jiems nieko netrūksta.
Tik mūsų visų rūpestis vienas kitu gali padėti taikiai išgyventi šią pandemiją...
Autorius: skaitytoja Jomantė
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
Pagyvenę yra nurašyti ir jokioms organizacijoms nerūpi, nes gi pinigų už tai negausi.
Baisu kaip viskas iškraipyta, juk pirmiausia turėtų mūsų žmonės rūpėti.
Gėda dėl tokios gerovės valstybės Lietuvos piliečiams
