Su savo vyru esame pažįstami jau daugiau nei dešimt metų. Visus šiuos metus kuo puikiausiai sutariau su savo anyta, tačiau tai, ką ji padarė per mano vestuves, yra visiškai nedovanotina.
Mūsų vestuvės vyko prieš vienerius metus. Ilgai laukiau šios dienos, sukvietėme visus artimiausius mūsų bičiulius. Viską planavau smulkmeniškai, skyriau tam begalę valandų ir savo laiko. Todėl natūralu, kad ta diena man turėjo būti tarsi mano pasakos išsipildymas. Bet deja...
Nuo to laiko nebekalba su anyta
Po visos vestuvių ceremonijos mūsų šventė persikėlė į sodybą. Linksminomės, šokome, dainavome, linksmai dalijomės įspūdžiais. Viskas tikriausiai būtų praėję nuostabiai, tačiau išėjusi į kiemą, visai netikėtai ten pamačiau stovinčią savo anytą su mano vyru.
Praeidama pro šalį išgirdau, kaip ji sako, kad esu gera mergina, ji manimi labai džiaugiasi, tačiau ji negali pakęsti mano netvarkingumo.
Tą akimirką mano širdis dužo į šipulius. Kodėl per mano vestuves reikia apie tai kalbėti? Kodėl nebuvo galima patylėti, o jeigu taip norisi tiesą rėžti į akis, kodėl to nebuvo galima padaryti vėliau?
Su anyta nuo to laiko nebekalbu. Mane vyras palaiko, tačiau mano, kad turėčiau jai atleisti. Tiesą sakant, nebežinau, kaip elgtis. Juk ji pavogė mano vestuves... Mano laimingiausią gyvenimo dieną.
Autorius: skaitytoja Elžbieta
