Viskas nutiko, kai man buvo 25-eri. Laukiausi pirmagimio – lyties nežinojau, tačiau kūdikis buvo labai laukiamas.
Tais laikais vyrui nebuvo galima dalyvauti gimdyme, todėl gimdžiau viena. Iki šiol su ašaromis prisimenu daugiau nei dvi paras trukusį skausmą ir baimę. Būtent tiek laiko aš gimdžiau.
Nuvažiavau su skausmais, tačiau gydytojai sakė, kad dar nesu pasiruošusi gimdyti. Daug paaiškinta man nebuvo, niekas neskubėjo kalbėtis su gimdyvėmis. Laukiau, kada prasidės gimdymo veikla, stebėjau save, skaičiavau sąrėmių reguliarumą, tačiau niekas nevyko.
Galiausiai nubėgo vandenys ir išgirdau tą žodį, kurio ilgiausiai laukiau: „Gimdom!“ Deja, tai tebuvo tik žodžiai, nes pagimdyti man pačiai labai nesisekė.
Šiais laikais yra daug seminarų, knygų, patarimų, kaip gimdyti, kaip kvėpuoti, kaip elgtis gimdymo metu, o tais laikais, deja, didžiausia gyvenimo atsakomybė buvo patikėta pačiai moteriai.
Laimė, jeigu pasisekė su akušerėmis, kurios prižiūri, rūpinasi ir padeda pagimdyti, tačiau mano atveju akušerė pasirodė tokia siaubinga, kad ją iki šiol regiu baisiausiuose košmaruose.
Išvadino karve
Kai ji man liepė stumti, tačiau veikla nevyko, ji mane išvadino karve! 25-erių metų mergina, gimdanti pirmagimį, jos nuomone, buvo verta vadintis karve.
Gimdymo metu dar ne tokių žodžių sulaukiau. „Mokėjai su vyru mylėtis, o išstumti negali! Tikra karvė, ne kitaip.“ Džiaugsminga pabaiga – man gimė sveikas berniukas, už kurį dėkoju Dievui, tačiau tokios patirties nelinkiu niekam.
Tai štai kokių epitetų verta moteris, pasauliui dovanojanti naują gyvybę. Šiuos žodžius ir skaudžius prisiminimus nusinešiu į kapus kaip skaudžiausią patirtį, kurios gali sulaukti moteris.
Autorius: skaitytoja Kristina
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
