Dėl daugybės įvairių veiksnių, tokių kaip kaina, religija ir panašiai, vis daugiau žmonių atsisako tradicinio laidojimo ir renkasi kremavimą, todėl laidojimo po kremavimo galimybių pasirinkimas tapo platesnis nei kada nors anksčiau.
Toliau pateikiamos žmonių istorijos, kurie pasirinko atsisveikinti neįprastais būdais – jų pelenai buvo įkurdinti įvairiuose daiktuose, pradedant pliušiniais meškiukais ir baigiant šautuvų šoviniais, o kai kurių pelenai net buvo sudėti į arbatos puodelius, rašo vice.com.
Urnos atsikratė neįprastu būdu
„Mano močiutė mirė, kai man buvo maždaug 14 ar 15 metų, ir ji pati iš anksto pasirūpino savo palikimu. Ji norėjo būti kremuota ir pasirinko urną, bet kai mano šeima ją gavo, ji atrodė kaip bjaurus marmurinis skrudintuvas. Ir mes pagalvojome: „O, Dieve. Ką su tuo darysime?“.
Gerbėme ir mylėjome savo močiutę, bet ji buvo labai valdinga moteris. Neketinome jo pasidėti ant židinio atbrailos ar pan. Išbarstėme jos pelenus ant rožių krūmų galiniame sode (šie krūmai kitą pavasarį greitai nudžiūvo), o paskui šią bjaurią urną, kuri nė vienam iš mūsų nepatiko, pastatėme į garažą.
Tada atėjo Kalėdos, ir aš turėjau eiti į vakarėlį, kuriame žaidžiamas tas kvailas žaidimas, kai kelis raundus gali vogti žmonių dovanas. O pabaigoje tau lieka bet kas. Kai buvau paauglė, pinigų visada trūko, ir turėdama liguistą humoro jausmą, pagalvojau: „O, vyruti. Aš jau tikrai žinau, ką atnešiu dovanų.“
Žmonės visą vakarą bandė išsiaiškinti, kas tai buvo: „O, gal tai durų stakta?“ O aš nepasakiau nė žodžio. Žinojau, kad niekas nesiruoš to paliesti, jei žinos tiesą, bet aš tiesiog norėjau atsikratyti urnos.
Ir, žinoma, galiausiai, kai pagaliau vienas asmuo gavo „šią dovaną“, aš papasakojau, kas tai buvo, ir jie – pagrįstai – buvo visiškai pasibaisėję“, – pasakoja 29-erių Silvia ir priduria, kad tokiu būdu atsikratė nepatinkančios močiutės urnos.
Arbata su pelenais
„Kai buvau jaunesnis, mirė mano senelis, ir vykdydami jo valią atlikome budistinį ritualą. Jo metu mirkėme jo pelenus pašventintame vandenyje ir giedojome maldas sanskrito kalba. Išmirkę jo pelenus, visi davėme pažadą būti geresniais žmonėmis ir išgėrėme arbatos.
Jos skonis buvo maždaug toks, kokio ir tikėjotės: muskusinis ir kreidinis, tarsi kas nors būtų į vandenį įbėręs cigarečių pelenų“, – pasakoja 26-erių Chanthy.
Pelenai pliušiniame meškine
„Mano mama mirė prieš tris mėnesius nuo kiaušidžių vėžio. Buvau šeštą savaitę nėščia, kai sužinojome apie jos ligą, o po trijų mėnesių jos nebebuvo. Ji tikrai nebuvo „urnos tipo“ žmogus – jos pelenai negalėjo būti supilti į tokį daiktą.
Ieškodama internete, radau CamiBear (svetainę, kuri siūlo pelenus suberti į asmeninį pliušinį meškiuką) ir pagalvojau: „O, tai – kaip tik mamai.“ Ji visada mėgo mielus daiktus, meškiukus ir panašius dalykus. Man 41-eri, o mama man vis dar nuolat pirkdavo pliušinius meškiukus – iš esmės iki pat ligos. Taigi tai buvo tiesiog tobula.
Dabar jis sėdi ant mano lovos(nežinau kodėl, bet vadinu meškiuką „jis“), tačiau kai čia atsiras kūdikis, tikriausiai padėsiu jį į lovelę. Ji taip norėjo anūko. Galėdama laikyti meškiuką šalia kūdikio, jaučiuosi laiminga. Kartais tiesiog reikia mamos šalia, o dabar turiu pliušinį meškiuką, prie kurio galiu prisiglausti, kai man to reikia“, – pasakoja 41-erių Gillian.
Iššauti šūviai
„Praėjusių metų lapkritį mūsų draugo pelenus įbėrėme į šautuvo šovinius ir šaudėme iš jų vietinėje šaudykloje. Jis visada buvo labai aistringas šaulys ir savaitgaliais dalyvaudavo šaudymo iš kaubojiškų šautuvų varžybose. Be to, jis ilgą laiką vadovavo šauliams – galbūt net 30 ar 40 metų.
Kai jis mirė, Silvertono klube surengėme gyvenimo šventę, kurioje dalyvavo apie 30 žmonių su šautuvais. Daugelis į šautuvų šovinius įdėjo jo pelenų.
Kiekvienas gavome po du šovinius, atsistojome į eilę ir ėjome iš vieno galo į kitą, iššaudydami po šūvį, o kai priėjome galą, grįžome atgal. Kiekvienas iššaudėme po du šovinius, pripildytus jo pelenų, ir taip galėjome jį išbarstyti po visą šaudyklą.
Tiksliai nežinau, kieno tai buvo idėja, bet įtariu, kad jis su tuo kažkaip susijęs“, – teigia 71-erių Bobas.
Dievuli, tik pažiūrėk, kur rieda pasaulis?
