UAB „Laidojimo paslaugų centras“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja ir komunikacijos specialistė Vilma Budėnienė dalijasi svarbiausiomis įžvalgomis ir patarimais, kaip su tuo susitvarkyti.
Pirmieji žingsniai tvarkant mirusiojo daiktus
Pirmasis ir vienas svarbiausių žingsnių tvarkant mirusiojo daiktus yra susirinkti šeimos nariams ir artimiesiems aptarti turto likimą. Šis žingsnis padeda išvengti galimų nesutarimų ir užtikrina, kad visi svarbiausi klausimai bus aptarti.
S. Guja atkreipia dėmesį į tai, kad ypač svarbu sutarti tarpusavyje ir nuspręsti, kaip bus elgiamasi ne tik su paveldėjimo teisėmis, bet ir su daiktais, kurie lieka po velionio.
„Vieniems artimiesiems prioritetu tampa daiktų tvarkymas iškart po laidotuvių, o kiti gali norėti palaukti, kol jausis emociškai tam pasiruošę“, – pastebi S. Guja.
Svarbu suvokti, kad tokiu metu sprendimų priėmimas neturi būti skubotas, nes kiekvienas šeimos narys gali turėti skirtingą požiūrį ar emocinį ryšį su daiktais. Susitarti tarpusavyje gali būti sudėtinga, o kai kuriais atvejais gali prireikti ir teisinės pagalbos ar net teismo įsikišimo, jei susitarti nepavyksta.
Dažnai vienas iš svarbiausių klausimų tvarkant mirusiojo daiktus yra vertingų objektų, tokių kaip papuošalai, meno kūriniai ar kiti brangūs daiktai, likimas. Kilus tokiems klausimams, rekomenduojama vadovautis mirusiojo valia, jei ji buvo išreikšta per testamentą ar kitais būdais. Jei testamento nėra, šeima gali priimti sprendimus bendru susitarimu, tačiau kartais šis procesas tampa iššūkiu.
„Jeigu kyla nesutarimų dėl daiktų vertės, galima kviesti profesionalius vertintojus, kurie įvertins turtą, kad jis būtų sąžiningai pasidalytas pagal realią vertę“, – teigia S. Guja.
Jis taip pat pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti ne tik į materialią daiktų vertę, bet ir į moralinę bei emocinę jų svarbą.
„Materialių vertybių vertinimas gali būti labai subjektyvus – vienam brangiausias daiktas gali būti senas puodelis, kitam – meno kūrinys“, – priduria jis.
Svarbu vengti situacijų, kai paveldėjimas tampa galimybe pasipelnyti, suklaidinant ar ignoruojant kitus šeimos narius. Moralinis aspektas paveldėjimo procese yra ypatingai reikšmingas, nes šie sprendimai gali ilgainiui paveikti šeimos santykius.
Kaip elgtis su nebereikalingais daiktais?
Daiktų, kurie nebėra reikalingi arba neturi ypatingos vertės, likimas taip pat svarbus. Daiktų išmetimas neturi specifinių teisinių reikalavimų, tačiau svarbu laikytis tvarumo principų.
„Šiandien viskas yra rūšiuojama, atiduodama, aukojama arba netgi parduodama. Svarbiausia laikytis atsakingo vartojimo ir tvarumo principų“, – sako V. Budėnienė.
Daiktus, kurių šeima nebenori ar negali išsaugoti, galima paaukoti įvairioms organizacijoms, kurios priima drabužius, baldus, namų apyvokos daiktus ir kitus panašius objektus. Tokiu būdu daiktai suranda naujus šeimininkus ir išvengiama jų nereikalingo išmetimo.
Asmeniniai ir sentimentalią vertę turintys daiktai dažnai kelia daugiau iššūkių nei materialūs objektai. Viena svarbiausių rekomendacijų, kurią dalija V. Budėnienė – neskubėti.
„Laikas gali pakeisti žmogaus požiūrį į tam tikrus daiktus. Šiandien gali atrodyti, kad tam tikri daiktai nebėra reikalingi, tačiau po kurio laiko jie gali tapti brangūs prisiminimai“, – teigia ji.
Todėl, jei artimieji nėra tikri, kaip elgtis su sentimentaliais daiktais, vertėtų juos laikinai sudėti į dėžes ir padėti į saugią vietą. Tokiu būdu atsiranda daugiau laiko apsvarstyti, ar daiktai turi tikrą vertę prisiminimams, ar juos galima būtų saugiai atsisakyti.
„Vilkėdami artimo žmogaus drabužius, tarsi apsivelkame jo savybes: kantrybę, šilumą ar šypseną“, – priduria V. Budėnienė, pabrėždama, kaip tam tikri daiktai gali padėti išsaugoti ryšį su prarastu artimuoju.
Šeimos relikvijų ir nuotraukų išsaugojimas
Šeimos relikvijos – tai daiktai, kurie ne tik primena velionį, bet ir turi ypatingą simbolinę reikšmę, susijusią su šeimos istorija. Tai gali būti įvairūs daiktai, tokie kaip senos nuotraukos, krikšto žvakės, religiniai atributai ar net paprasti kasdieniai objektai, kurie susiję su ypatingais šeimos prisiminimais.
V. Budėnienė akcentuoja, kad daiktai dažnai turi ne tik materialinę, bet ir stiprią emocinę vertę. Pavyzdžiui, ji pasakoja apie savo asmeninę patirtį, kai vyresnė sesuo išlaikė jos vaikystės lėkštutes ir po daugelio metų jai padovanojo.
„Mūsų tėvai anksti mirė, buvau dar visai maža. Išvykus studijuoti tikrai negalvojau apie daiktus, kurie liko pardavus tėvų butą. O štai sesuo buvo vyresnė, išmintingesnė. Ji išsaugojo mums brangius daiktus, kuriais vėliau pasidalijome. Man buvo labai gera ir labai svarbu.
Kiek džiaugsmo suteikia lėkštutės su pušelės šakelėmis, iš kurių valgėme vaikystėje per šventes. Jomis padengiu Kūčių stalą. Džiaugsmo suteikė ir lėkštelės su pasakų personažais, iš kurių kasdien valgiau būdama dar vaikas. Nuoširdžiai sesei esu dėkinga. Turiu kažko labai svarbaus ir brangaus iš vaikystės, iš to laiko, kai buvau laiminga, kai visa šeima buvome kartu. Net keletą mamos suknučių tetos po daugelio metų perdavė, tad galiu įsivaizduoti, kokia buvo mama“, – šypteli moteris.
Kartais daiktai, kurie iš pradžių atrodo nereikšmingi, vėliau tampa ypatingai brangūs. V. Budėnienė pataria neskubėti išmesti sentimentalius daiktus – juos galima laikinai sudėti į dėžes ir palikti tol, kol būsite emociškai pasiruošę nuspręsti jų likimą.
Ji dalijasi prisiminimais apie tetos dovanotus kalėdinius žaisliukus, rankomis austus divonus ir kitus brangius prisiminimus, kurie padeda išlaikyti ryšį su praeitimi ir šeimos nariais. „Šie daiktai, kitiems galbūt atrodantys nieko ypatingo, man yra neatsiejama gyvenimo dalis,“ – priduria ji.
Relikvijos, tokios kaip seni nuotraukų albumai, krikšto žvakės ar senoviniai šeimos daiktai, gali tapti ne tik prisiminimų saugotojais, bet ir šeimos istorijos dalimi. V. Budėnienė pabrėžia, kad šeimos relikvijos dažnai turi ypatingą simbolinę reikšmę ir gali būti perduodamos iš kartos į kartą. Jos išsaugotos šeimos lėkštutės ar tetos skarelė tampa ryšio su praeitimi simboliais.
Ji pabrėžia, kad kiekvienam žmogui relikvijų svarba gali būti labai skirtinga – vieniems pakanka prisiminimo, o kitiems svarbu turėti konkrečius fizinius objektus, kurie primena šeimos istoriją ir buvusius artimuosius.
Svarbu atidžiai rinktis, kokius daiktus norima išsaugoti kaip šeimos relikvijas, nes jie gali būti svarbūs ne tik dabar, bet ir būsimoms kartoms. Šie daiktai gali tapti šeimos istorijos dalimi, perduodami iš kartos į kartą.
Jei nusprendžiama, kad kai kurie mirusiojo daiktai nėra reikalingi, galima apsvarstyti jų paaukojimo galimybę. Lietuvoje yra nemažai organizacijų, kurios priima paaukotus daiktus: nuo drabužių ir avalynės iki baldų ir namų apyvokos reikmenų. Svarbu užtikrinti, kad daiktai būtų švarūs, tvarkingi ir tinkami naudoti.
„Šiandien vis daugiau žmonių renkasi ne tik aukoti organizacijoms, bet ir siūlyti daiktus per skelbimus socialiniuose tinkluose ar juos dėti į tekstilės konteinerius“, – sako S. Guja. Tokiu būdu daiktai gali rasti naujus šeimininkus ir būti naudingai panaudoti.
Kaip elgtis su dokumentais?
Kai žmogus miršta, jo dokumentai iš karto nustoja galioti. Asmens paskutinis dokumentas yra mirties liudijimas.
Kalbant apie asmens tapatybės dokumentus, rekomenduojama juos arba sunaikinti, arba išsaugoti kaip atminimą, jei tai atrodo svarbu artimiesiems.
Skaitmeninis turtas, toks kaip socialinių tinklų paskyros ar skaitmeninės nuotraukos, taip pat turi būti tinkamai sutvarkytas. Artimieji gali pasirinkti uždaryti ar perimti paskyras, priklausomai nuo platformų taisyklių.
Dažnai socialiniai tinklai leidžia pažymėti paskyrą kaip mirusio žmogaus, kad būtų išvengta nepatogių situacijų, pavyzdžiui, kai žmonės sveikina su gimtadieniu jau mirusį asmenį.
Dažniausiai daromos klaidos tvarkant mirusiojo turtą
Viena dažniausiai daromų klaidų, anot V. Budėnienės, yra skubėjimas atsikratyti turtu arba jį parduoti nesuvokiant tikrosios jo vertės.
„Lietuvoje paveldėjimas dažniausiai vyksta po žmogaus mirties, tačiau kitose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, paveldėjimo procesai prasideda dar žmogui esant gyvam“, – aiškina specialistė.
Dėl šio skirtumo dažnai kyla nesutarimai tarp šeimos narių, ypač jei nėra aiškių nurodymų dėl turto palikimo. Kuo aiškiau yra išreikšta mirusiojo valia, tuo mažiau kyla nesusipratimų ir konfliktų. Šeimos nariams svarbu aiškiai aptarti mirusiojo norus dėl turto dalybų, nes tai gali padėti išvengti ilgamečių ginčų.
Jei artimieji nesugeba savarankiškai susitvarkyti su mirusiojo turto tvarkymu, visada yra galimybė kreiptis į profesionalus. Kai kurie advokatai, turto vertintojai ar psichologai gali padėti spręsti tiek praktinius, tiek emocinius klausimus.
Tačiau, anot S. Gujos, nors specialistai gali suteikti daug naudingos pagalbos, sprendimus visada turėtų priimti pati šeima, nes svetimi žmonės negali suprasti tikrosios daiktų emocinės vertės.
Kaip tvarkytis su emocijomis netekties metu?
Laikas, kada turėtų būti tvarkomi mirusiojo daiktai, yra labai individualus. Kai kurie žmonės nori kuo greičiau užbaigti šį procesą, o kitiems reikia daugiau laiko.
Nėra universalaus atsakymo, kada turėtų būti pradėtas tvarkymas. Kai kuriems šeimos nariams tai tampa dar viena atsisveikinimo dalimi ir jie nori skirti tam daugiau laiko bei dėmesio.
Kaip tvarkytis su emocijomis netekties metus? Visų svarbiausia, kaip pabrėžia specialistai, yra leisti sau išgyventi netekties skausmą. Nors šiandien dažnai stengiamės nuslopinti ar vengti stiprių emocijų, svarbu pripažinti ir išgyventi sielvartą.
„Raudojimo tradicijos, kurios buvo įprastos senovės laidotuvių apeigose, turi didelę prasmę ir šiandien. Neišreikštos emocijos gali paveikti žmogaus sveikatą ir psichologinę būseną“, – primena V. Budėnienė.
Galų gale, tinkamas atsisveikinimas ir velionio atminimo išlaikymas padeda šeimai išgyventi netektį ir palaipsniui atkurti emocinę pusiausvyrą.