Birželio 10 dieną 24-ąjį gimtadienį atšventęs vaikinas šiuo metu gyvena ir studijuoja Vokietijoje, Diuseldorfo mieste. Nors iš pradžių dainavimo paslapčių iš Visagino kilęs vaikinas mokėsi sostinėje, tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė tik du kursus.
„Pirmaisiais mokymosi metais pas mus vyko „Erasmus“ dėstytojų programa ir buvo atvykęs vienas dėstytojas, kuris man labai patiko. Su juo vėliau susikontaktavau, susidraugavau ir po pusantrų metų išvykau mokytis į Vokietiją. Čia vis dar mokausi klasikinio dainavimo. Mokausi toliau.
Gavosi taip, kad aš mokslus Lietuvoje sustabdžiau, o Vokietijoje viską pradėjau iš naujo, kad galėčiau mokslui skirti daugiau laiko. Dainavimo mokslai skiriasi nuo kitų, nes kitur išmoktos žinios visur yra universalios, o dainavimas priklauso nuo darbo su dėstytoju, nuo to, kokius metodus ir „dainavimo mokyklą“ jis naudoja. Mano atveju protingiausia buvo pradėti viską iš naujo“, – pasakoja Ilja.
Širdį užkariavo klasikinė muzika
Vaikinas pasakoja, kad apsispręsti išvykti studijuoti į Vokietiją sunku nebuvo. Tuo metu su profesoriumi Virgilijumi Noreika jis mokėsi jau 7 metus, todėl norėjosi pokyčių.
„Tai yra labai ilgas laikas su vienu dėstytoju. Profesionalų srityje patariama dėstytoją keisti kas 4 metus. Jis mane dirbti paėmė po projekto laimėjimo, kai aš buvau tik diskantas. Mano ir balso mutacija pas jį praėjo, tai jau tikrai buvo atėjęs laikas keistis“, – sako vaikinas.
Nors Lietuvoje Ilja buvo pasukęs ir popmuzikos keliu, tačiau šio stiliaus dainų jis išsižadėjo ir visą širdį, meilę ir pastangas atiduoda klasikinei muzikai.
„Lietuvoje populiarioji muzika visada buvo pakelyje su manimi, bet pirmame kurse, kai pradėjau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, aš vis labiau nuo jos tolau. Tam yra visokių priežasčių, bet pagrindinė – buvo labai sunku susikoncentruoti tarp skirtingų repertuarų, o man norėjosi koncentruotis į studijas. Todėl nusprendžiau baigti reikalus su popmuzika. Šiuo metu aš jos nebedainuoju jau 4–5 metus.
Nemanau, kad norėčiau prie jos grįžti. Ją dainuodamas supratau, kad jai ne visada reikia gero balso, tam reikia ir gero įvaizdžio, ir geros charizmos, ir geros reklamos, o klasikiniam dainavimui, taip pat viso to reikia, bet svarbiausias yra vis dėl to dainavimas. Aš nusprendžiau, kad turiu tuos duomenis. Bent tikiuosi, kad turiu. Todėl nusprendžiau dainuoti tai, ką sugebu ir kas arčiau širdžiai“, – šypteli jis.
Susižavėjimas klasikine muzika dar labiau sustiprėjo. Prieš tai mokantis menų mokykloje Ilją dainavimas nebuvo sukoncentruotas ties konkrečiu stiliumi – jam tiesiog patiko dainuoti.
„Čiurlionio menų mokykloje aš nebuvau labai susikoncentravęs ties dainavimu. Aš tiesiog dainavau. Akademijoje pradėjau domėtis, tačiau ten visi dainavo populiariausias arijas, o man norėjosi kažko įdomesnio ir kitokio. Nenorėjau dainuoti to paties. Tas naujų kūrinių ieškojimas ir užkūrė mano susidomėjimą ir parodė, kokia ta muzika yra graži“, – pasakoja jis.
Šlovė galvos nesusuko
Prieš dešimtmetį Ilja laimėtas projektas jaunuoliui galvos nesusuko. Nors tada berniukui buvo vos 14 metų, tačiau pagyros ir susižavėjimo kupini aplodismentai nebuvo svarbesni už mokyklą ir draugus.
„Aš neturėjau tam laiko. Mano gyvenimo istorija nėra, kaip tų pasaulinių žvaigždžių, kurie pradeda dainuoti labai jauni, kurie sustabdo mokymąsi ir pradeda koncentruotis tik į dainavimą. Pas mane net tokios galimybės nebuvo galvos susisukimui“, – juokiasi jis.
Ilja tikina, kad dabar iš to šou jį prisimena vis mažiau ir mažiau žmonių, tačiau jis dėl to nė kiek nenusimena, o priima tai, kaip galimybę pradėti viską iš naujo.
„Aš nesu dėmesio žmogus. Dėmesys man dažniausiai nepatinka. Tai duoda man galimybę dabar, nes anksčiau po vieno projekto sekė kiti ir mane žinojo, kaip pop dainininką. Aš norėjau pradėti naują etapą su klasikine muzika, todėl tas užmiršimas duoda man galimybę pradėti šviežiai.
Nėra naštos, kad staiga pakeisiu repertuarą. Nors kartais žmonės parašo, klausia ar išleisiu dainą, ką veikiu, ar yra naujų dainų, bet taip yra vis rečiau ir rečiau“, – šypteli Ilja.
Svajoja surasti savo vietą
Vaikinas neslepia, kad norėtų ant scenos užlipti ir Lietuvoje, tačiau ne su tokia muzika, kurią dainavo anksčiau.
„Paskutinį kartą Lietuvoje pasirodžiau dainuodamas pop-klasikinę dainą, o tai yra man šiek tiek artimiau. Manau, kad jeigu kada nors dainuočiau populiariąją muziką Lietuvoje, būtų kažkas panašaus į tai, ką daro Merūnas, bet tai nėra mano tikslas.
Šiuo metu gyvenu Vokietijoje ir taikausi į klasikinės muzikos tarptautinę karjerą, nes čia yra žymiai daugiau galimybių pasirodymų ir finansine prasme yra lengviau. Norėčiau padainuoti Lietuvoje, bet dar tam nesu pasiruošęs ir nežinau, kaip“, – sako jis.
Vokietijoje Ilja pasirodyti tenka gana dažnai įvairiuose festivaliuose, koncertuose ir perklausose. O kartais dainuoti tenka ir 6 valandas per dieną.
„Kasdienybė neypatinga – einu mokytis į akademiją kasdien praktikuotis, tada repeticija, koncertas arba mišios. Mišios Vokietijoje yra normalus darbas, iš kurio galima ir gyventi. Per dieną, jei tik praktikuojuosi, dainuoju valandą per dieną, jeigu repeticija – gali būti ir 2, ir 3, ir 6 valandos“, – sako jis.
Nors Ilja jaučiasi laimingas darydamas tai, ką daro dabar, tačiau koronavirusas vaikiną privertė sunerimti.
„Esu absoliučiai laimingas. Žinoma, buvo visokių abejonių, ypač dabar dėl koronaviruso. Turiu tam tikras prognozes, kiek koncertuosiu, kiek uždirbsiu, ir kai viskas atšaukiama pusmečiui į priekį ir nieko nelieka, buvo baimių. Dabar žinau, kad tereikia dirbti ir viskas bus gerai. Net gerai dirbdama valytoja gali sau rasti vietą, jeigu dirbs sąžiningai.
Klausimas, ką veiksiu po 5 metų yra labai ambicingas. Atsakymas irgi gali būti labai ambicingas. Tikiuosi, kad man bus pavykę rasti savo vietą. Nesitaikau būti pasaulinio lygio žvaigžde ir apie tai išvis negalvoju. Man yra 24 metai, o 29-erių metų dainininkai tik pradeda gauti geras roles, todėl tikiuosi, kad rasiu vietą, kur galėsiu dirbti, užsidirbti ir toliau vystytis.
Sau palinkėčiau nenusivilti dabartine situacija ir susikoncentruoti ties savo darbu ir savęs tobulinimu“, – šypteli atlikėjas.
