Naujienų portalui tv3.lt apie tai, kas vyko kruvinajį savaitgalį festivalio metu bei kaip pavyko išsigelbėti, atvirai papasakojo išgyvenusieji Shaius Vaisteinas bei Chen Mizrachi.
„Atvykome į festivalį nusiteikę gerai praleisti laiką, pasilinksminti, tačiau 6 ryto prasidėjo tikras pragaras. „Hamas“ mus užpuolė, raketos virš mūsų galvų skrido valandų valandas be sustojimo.
Po 40 minučių pradėjo aidėti ir ginklų šūviai. Visi aplinkui pradėjo panikuoti bei rinktis daiktus“, – su siaubu tą rytą prisimena S. Vaisteinas.
Teko išgyventi tikrą pragarą
Vaikinas pasakoja, kad jie su draugais palikę visus daiktus pradėjo bėgti iš festivalio teritorijos. Suradę savo mašiną įsėdo į ja, tačiau bevažiuodami užstrigo spūstyje, kuri susidarė dėl per didelio kiekio apleistų mašinų.
„Pasakiau savo pusbroliui, kad paprašytų priekyje mūsų esančios mašinos savininko, kad ją patrauktų, kad galėtume pravažiuoti. Jie tai padarė. Bandydami aplenkti spūstis įvažiavome į griovį.
Tuo metu pusbrolio mergina pradėjo rėkti: „Lipkit lauk ir bėkit!“. Mes bėgome nesidairydami atgal, sustodami tik dėl aplinkui mus gulinčių žmonių kūnų ir patikros punktų“, – siaubingo įvykio detales atskleidžia Shaius.
„Tuo metu, kai viskas vyko, mano sielos ten nebuvo. Buvo tik kiauras kūnas, be sielos, emocijų ir jausmų. Atrodė, kad į viską žiūriu kaip į filmą, iš šono.
Save mačiau iš šono. Aš nieko negalvojau, tiesiog priiminėjau sprendimus: daryk tą, bėk, gelbėkis“, – išgyvenimais dalinasi vaikinas.
Laimei, visi draugai, su kuriais jis atvažiavo į festivalį, išsigelbėjo, liko gyvi ir sveiki, tačiau dauguma Shaiaus pažįstamų, kuriuos sutiko festivalyje, buvo nužudyti arba pagrobti.
„Mano jausmus šiuo metu apibūdinti būtų sunku. Kaip turėtų jaustis žmogus, kuris bėga nuo žudikų šokinėdamas per lavonus ir mato, kaip aplink jį vienas po kito krenta žmonės?“ – su giliu skausmu širdyje kalba S. Vaisteinas.
Šypsenas pakeitė ašaros ir panika
Festivalio dalyvei Chen Mizrachi išsigelbėti gyvai pavyko, tačiau daliai jos draugų – ne. Vieni jų buvo nužudyti, kiti vis dar dingę be žinios.
„Spalio 7 dieną išvykome su draugais į muzikos festivalį pietų Izraelyje. Atvažiavome ten vidurnaktį, šokome visą naktį, puikiai leidome laiką su artimiausiais draugais. Tačiau viskas, kas gera, greitai baigiasi“, – su liūdesiu kalba Chen.
6 ryto juoką bei šypsenas pakeitė ašaros ir panika, o muzikos garsus pakeitė skrendančių raketų bei šūvių aidai.
„Pažiūrėjome į dangų, o ten buvo pilna raketų, skrendančių link mūsų. Muzika sustojo ir mes pradėjome bėgti link savo mašinų.
Visi panikavo, kilo didžiulis chaosas. Įsėdome į mašiną ir pradėjome važiuoti link namų, tačiau buvome sustabdyti žmonių, kurie stovėjo ant kelio ir rėkė mums, kad teroristai puola visai netoli nuo ten, kur buvome, todėl apsisukome ir pradėjome važiuoti atgal į pietus“, – kruvinojo ryto aplinkybes pasakoja Chen.
Mergina pasakoja, kad jie su draugais sustojo bunkeryje, tačiau jame jau nebebuvo vietos, nes jame slėpėsi maždaug 40 žmonių.
„Vaizdas buvo siaubingas, visi žmonės rėkė bei verkė vieni kitus apsikabinę“, – širdį veriantį vaizdą apibūdino Chen.
„Tuo metu mes buvome visiškoje panikoje, nežinojome, ką daryti: likti prie bunkerio ar rizikuoti ir važiuoti toliau bei ieškoti kitos slėptuvės. Mes nusprendėme rizikuoti.
Tuo metu mano galvoje dėjosi visiškas chaosas, nežinojau, kas manęs laukia, ar liksiu gyva, todėl paskambinau savo tėvams pasakyti, kad juos myliu“, – graudinasi mergina.
Vis tik, sprendimas važiuoti toliau išgelbėjo merginos ir jos draugų gyvybes.
„Po to kai mes išvažiavome, teroristai atėjo į bunkerį, kuriame buvo 40 žmonių ir įmetė į vidų granatą. Gyvų neliko...“, – nutyla mergina.
Chen pasakoja, kad jie važiavo toliau iki kol pamatė stovinčius policijos pareigūnus.
„Jie mums liepė važiuoti į atvirą lauką ir atsigulti ant žemės. Mes tą ir padarėme, o tada po kelių minučių išgirdome raketas ir šūvius, nutaikytus į mus. Dalis bėgo į krūmus, žmones nušovė mums prieš akis“, – skausmingais išgyvenimais dalinasi mergina.
Nusprendę grįžti į automobilį, kaip sako Chen, visi gyveno viltimi, kad nebus nušauti. Jie važiavo tiesiu keliu maždaug 2 valandas iki kol buvo užtikrinti, kad yra saugūs, tačiau širdį drasko nežinomybė dėl kai kurių draugų likimų.
„Du mano artimi draugai vis dar yra dingę. Aš net nežinau ar jie yra gyvi, ar sužeisti, o galbūt Gazoje. Nieko apie juos nežinau.
Dauguma mano draugų nebegyvi, dauguma jų sužaloti visam gyvenimui. Net jei aš ir esu fiziškai sveika, mano siela niekada nebebus sveika. Mano širdis yra sudaužyta į tūkstančius mažų dalelių“, – su skausmu širdyje jausmais dalinasi Chen.
