„Kai gimė Adriana ji buvo labai vangi. Pagimdžiau ją Švenčionių ligoninėje ir gydytojai iš karto pamatė, kad kažkas ne taip. Ją iškart išvežė į Santariškių ligoninę, kur jai buvo nustatyta užsitęsusi gelta. Per dvi savaites gelta tik dar sustiprėjo ir gydytojai nustatė tulžies latakų atreziją“, – Adrianos istoriją pradeda jos mama Sandra Jerofejeva.
Šalčininkų rajone gyvenančiai Adrianai tuomet medikai atliko operaciją po kasa, tačiau ji nepadėjo taip, kaip tikėjosi. Mama su dukra daug laiko praleido ligoninėje, nes mergaitei nuolat reikėjo lašinti kraujo plazmą.
„Būdavo, kad išleisdavo savaitei ar dviem į namus, o tada vėl grįždavome į ligoninę. Taip pratempėme iki 9 mėnesių, o tada jai buvo atlikta transplantacija Varšuvoje“, – pasakoja ji.
Labai norėjo gyventi
Adrianos mama prisimena, kad reikalinga operacija tuomet kainavo 20 tūkst. litų, juos padengė ligonių kasa. Tačiau pragyvenimui buvo reikalinga dar apie 10 tūkst. litų. Tuo metu pati Sandra dar mokėsi 12 klasėje, todėl jauna mergina neturėjo tokių pinigų.
„Mano tėvai tiek irgi neturėjo. Vyras buvo ką tik pradėjęs dirbti, tad buvo tikrai sunku. Reikiamą sumą surinkti padėjo „Išsipildymo akcija“.
Po operacijos Varšuvoje praleidome beveik 3 mėnesius. Adrianos tyrimai buvo labai blogi. Kai atvažiavome pas gydytojus į Varšuvą, medikai buvo šokiruoti ir sakė, kad ji labai stipri, nes kiti vaikai būdami Adrianos būsenos jau gulėtų komoje.
Adriana buvo gana žvali tuo metu, valgė, žaidė, pažino savo tėvus – buvo tikrai gana gyvas vaikas. Gydytojai sakė, kad tikriausiai ji labai nori gyventi. Ji pati tuo metu buvo labai geltona, o jos pilvas buvo išsipūtęs“, – prisimena Sandra.
Sandra pasakoja, kad iš pradžių viskas po operacijos ėjosi gerai, tačiau vėliau pasitaikė ir gana sudėtingų situacijų – buvo ir vidinių kraujavimų, buvo atsivėrusi žaizda. Daugiau baimės atnešė ir tai, kad tėvai nesuprato to, ką gydytojai nori jiems pasakyti.
„Mes su vyru nemokėjome lenkų kalbos atvažiavę. Aš kažkiek supratau, bet tokią, kuri vartojama Lietuvoje, o kai atvažiavome ten nei vieno žodžio nesupratome nei lenkiškai, nei angliškai. Kai būdavo kažkas labai blogai, mus tiesiog pasiimdavo ir nusivesdavo į reanimaciją.
Ten tokios galimybės gulėti su vaiku vienoje palatoje kaip Lietuvoje nebuvo. Galėjome nebent nusipirkti kokį nors čiužinį, kad su ja gulėtume, bet pasilikti nakčiai negalėjome, kad nemaišytume kitiems. Kai mums pagaliau leido tai padaryti, mes nusipirkome sulankstomą lovą ir nakvojome prie Adrianos pamainomis su vyru“, – pasakoja moteris.
Buvo užvaldžiusi baimė
Kol Adrianai suėjo 3 mėnesiai, Sandra su vyru laikėsi pakankamai gerai – buvo pilni tikėjimo, kad viskas bus gerai, tačiau po to darėsi vis baisiau, nes dukrai negerėjo.
„Daug vilčių gydytojai mums niekada neteikė. Buvo dienų, kai ateidavo ir sakydavo, gal atiduokite ją į reanimaciją, kad nematytumėte. Labai sunkus periodas buvo. Kai jau buvome Lenkijoje, buvo baisu. Atrodydavo, kad mes niekada iš ten neišvažiuosime, nes kai jau atrodydavo, kad viskas bus gerai, vėl išveždavo Adrianą į reanimaciją kažką persiūti, po to ir vėl“, – jautriai pasakoja ji.
Praėjus mėnesiui po operacijos, tėvai patikėjo, kad viskas bus gerai – dukrelės sveikata pradėjo gerėti.
„Kai pamatė, kad vaikui pradėjo gerėti, kai pati pradėjo valgyti, mus paleido. Lietuvoje mes turėjome ir jau 11 metų draugaujame su profesoriumi Urbonu, todėl nebaisu ir buvo grįžti mums“, – šypteli ji ir priduria, kad pirmuosius metus teko važiuoti į Varšuvą pasitikrinti kas mėnesį, o iki trejų metų – kas tris.
Kiekvieną rytą, jau visus 11 metų, Adriana geria imunitetą slopinančius vaistus – imunosupresantus. Iki 3 metų mergaitei kasdien reikėjo gerti daugybę vaistų, o jų turėjo apie 10 skirtingų buteliukų, dėl ko buvo kilusių nedidelių skrandžio bėdų.
Imunitetą slopinančius vaistus mergaitei, kaip ir visiems kitiems žmonėms, kuriems buvo atlikta transplantacija, teks gerti iki gyvenimo galo. Be to, kas mėnesį reikės važiuoti pasitikrinti pas medikus.
Dar vienas likimo pasiųstas išbandymas
2019 metų sausį Adriana ėjo į mokyklą. Nuo namų iki stotelės jai yra 5 minučių kelias. Ryte ji atsibudo, pavalgė ir paprašė mamos pirmą kartą gyvenime ją leisti į mokyklą su palaidais plaukais.
„Pas ją yra labai ilgi plaukai, todėl niekada jai neleisdavau, bet tą kartą labai norėjo, todėl sutikau. Ji buvo labai laiminga. Jau buvo pradėję švisti, bet kad jai būtų drąsiau eiti, nes pas mus prie namų yra apleista mokykla, o pro ją Adriana visad bijodavo praeiti, įjungiau jai telefone žibintuvėlį.
Aš pro langą pasižiūrėjau, kaip ji nuėjo iki tos mokyklos kampo ir nuėjau į lovą pas kitą dukrelę, kuriai tuo metu buvo dveji. Su Adriana buvom susitarusios, kad jai įsėdus į autobusą ar nuėjus į stotelę, ji man paskambins, nes ji pati visada bijodavo stovėti viena stotelėje“, – sako moteris.
Neužilgo suskambo telefonas, kuriame Sandra pamatė Adrianos numerį, tačiau pakėlusi ragelį išgirdo vyro balsą.
„Manęs paklausė, ar aš esu mergaitės mama. Sako: „Jūsų dukrai nutiko nelaimė – ją partrenkė automobilis“. Aš iškart užsimečiau batus, striukę ir išbėgau iš namų. Kai nubėgau, toje vietoje jau stovėjo policijos automobilis, stovėjo dar vienas automobilis su dviem vyrais ir prie Adrianos šildydama jai kojas klūpėjo moteris.
Kai ją partrenkė, ji iššoko iš batų, iš kepurės, jos kuprinė ir visi daiktai buvo išsimėtę pusnyse. Važiuojamoje kelio dalyje nebuvo nė vieno jos daikto. Antrą Adrianos batą po gerų 3 mėnesių šalia esančiame miške rado kaimynas“, – šiurpius įvykius prisimena mergaitės mama.
Meldė tik vieno
„Adriana atsibudusi visą laiką šaukė „Mama“. Kai klausė, ką jai skauda, ji sakė, kad tik pilvą. Man buvo taip baisu, galvojau, kad tik kepenims viskas būtų gerai. Kai įkėlė ją į greitosios pagalbos automobilį, Adrianos klausė gal jai kažkas lūžo, prašė apžiūrėti rankas, tačiau mergaitė kartojo, kad jai nieko neskauda, tik pilvą.
Tame automobilyje ji apsivėmė krauju. Labai išsigandau, kad prasidėjo vidinis kraujavimas, bet ji taip smarkiai perkando sau liežuvį, kad per pusantrų metų jis iki šiol visiškai nesugijo – liko maža skylutė. Matyt, prisigėrė daug kraujo. Nors ji rėkė, kad skauda pilvą, jai buvo ir dvejose vietose lūžusi ranka“, – pasakoja Sandra.
Adrianai atsibudus reanimacijoje, mama pradėjo po truputį klausinėti dukros, ar ji ėjo per kelią, ar bėgo, kodėl nepasižiūrėjo eidama, bet mergaitė atsakė, kad nebuvo kelyje, o stovėjo kelkraštyje, nes norėjo išjungti žibintuvėlį – buvo pakankamai šviesu, kad viską matytų.
Be to stotelėje stovėjo vyras, apsirengęs šviesą atspindinčią liemenę. Ji bandė išjungti žibintuvėlį, o tada viską apgaubė tamsa. Kai atsibudo, prie jos klūpėjo moteris – verkė ir šildė jai kojas.
Bijo eiti į mokyklą
Avarijos metu mergaitei lūžo rankos dilbis ir stipinkaulis, plyšo plonoji žarna ir buvo sužeistas inkstas. Adriana 7 paras gulėjo reanimacijoje, po to dar tiek pat prabuvo palatoje. 4 mėnesius mergaitę lankė mokytojai, nes jai buvo lūžusi dešinė ranka, tad net rašyti pati negalėjo.
„Adriana labai bijo dabar. Aš buvau išėjusi į biuletenį 4 mėnesiams, o kai gydytoja nebegalėjo pratęsti jo – išėjau iš darbo, nes Adriana negalėjo būti namie viena ir negalėjo nieko pati pasidaryti. Ji bijojo ketvirtoje klasėje eiti į mokyklą. Aš jai sakiau, kad galbūt jau reikėtų, nes man ir dirbti reikia, bet ji pradėdavo verkti, kad niekur neis, nelips į autobusą, lyg jis būtų ją partrenkęs.
Bijo net iš mokyklos nueiti į meno mokyklą, kurias skiria gal kilometras su puse. Net kai važiuodavome iš ligoninės, važiavau 60–70km/h, nes Adriana labai bijojo, vis kartojo „Mama, tu tik greitai nevažiuok“. Ji iki dabar visko bijo ir tuoj prasidės 5 klasė, nežinau, kaip bus“, – sako Adrianos mama Sandra.
